Rugpjūčio 15 dieną švenčiamos Žolìnės. Tai Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmės. Šventės ištakos – Jeruzalė, IV a. pab. (Rytų Bažnyčioje šventės pavadinimas Dormitio – „Užmigimas“).

 

Tą dieną bažnyčioje šventinami ne tik žolynai, bet ir rugiapjūtės pabaigtuvių vainikas, bei pirmo derliaus iškepta duona. Pasakojama, kad apaštalai atidarę Marijos kapą, nerado jos kūno – tik gėles. 1950 m. Popiežius Pijus XII, tikėjimą, kad Marija buvo paimta į Dangų su siela ir kūnu paskelbė kaip dogmą.

 

Senovės baltai žolinę skyrė apeigoms didžiajai Deivei gimdytojai Ladai atlikti ir jai atiduoti užaugusio ir subrendusio derliaus aukas. Manoma, kad iki tos dienos niekas nedrįsdavo valgyti naujojo derliaus vaisių. Deivės gimdytojos Lada ir Lela. Viena senųjų baltų panteono deivių buvo Didžioji deivė Motina Lada ir jos duktė Lela. Taip įasmenintas niekad nesibaigiantis pasaulio, žmonijos, gyvūnijos ir augmenijos principas.

 

Didžioji deivė Lada, viso gyvojo pasaulio gimdytoja, senovės žmonių buvo suvokiama kaip didinga kosminė būtybė, duodanti gyvybę ir gyvenimą visam gyvajam pasauliui. Ji buvo vaizduojama kaip dangaus, žemės, vandens, atmosferos, ugnies valdovė. Suvokiama kaip visokios nesibaigiančios pasaulio energijos, gyvybės jėgos, žmonių gyvenimo tvarkytoja, moralės saugotoja. Didžiųjų deivių gimdytojų Lados ir Lelos kultas per tūkstantmečius transformavosi įgaudamas įvairius variantus. Seniausioje mitinėje tautosakoje jos buvo siejamos su laumėmis, kurios, sužibus danguje žvaigždėms, išeidavusios į ežerus ar upes maudytis, o išsimaudžiusios šokdavusios rasotose pievose. Vėliau, atsiradus ir vystantis žemdirbystei ,paukščių pavidalo deivės Lada ir Lela įgavo žmogaus pavidalo bruožų. Lada įsitvirtino kaip Didžioji deivė motina, viso pasaulio gimdytoja, o jos duktė Lela, santuokų globėja, tarpininkė tarp dangaus ir žemės.

 

Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Kiekvienais metais Lietuvos bažnyčiose rengiami iškilmingi Žolinės atlaidai. Bažnyčiose šventinamos ne tik vaistingos laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės. Dzūkės nuo seno į gėlių puokštę įdėdavo morką, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų. Merginos nusipindavo ir pašventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius. Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą arbatą.

 

Žolinės - paskutinė besibaigiančios vasaros šventė.