Juozas Benecijus Ignatavičius, valstybinės kalbos tvarkytojas
Nedidelė ta mūsų Lietuva, tačiau kiek daug joje įvairovės – gamtinės, etnografinės, antropologinės. Juk kiekvienam jos kraštui būdingas kitoks landšaftas – kalvos kalvelės, ežerai ežerėliai, lygumos platumos, smėlis ar molžemis. Žmonių antropologinės ypatybės ir būdo savybės taip pat skiriasi. Niekada nesupainiosime dzūkų, sūduviečių, rytų aukštaičių, žemaičių ar klaipėdiškių etnografinio kostiumo. O ir stalas kasdienis ar laukiamam svečiui, giminei kitokiais valgiais nuklojamas. Kalba, kalbos maniera irgi skirtinga ne tik fonetiniu, bet ir leksinius bei sakinio konstrukcijos aspektais, intonacijomis, melodika.
Juozas Benecijus Ignatavičius, valstybinės kalbos tvarkytojas vyriausiasis specialistas
Nėra pasaulyje tokios kalbos ar jos tarmės, kurios žodynas būtų visiškai grynas, kurioje nebūtų svetimos kilmės, t. y. iš kitų kalbų ar per jas atėjusių žodžių. Tokios grynos, nuo kitų, ypač kaimyninių, kalbų „atsiskyrusios“ kalbos ir negali būti, nes apskritai nėra nekintančios kalbos. Kalbos kitimas pirmiausia atsispindi žodyne. Svetimos kalbos žodžius vadiname skoliniais, tačiau skolinys skoliniui nelygu.
Marija Žvinakevičienė, kalbininkė
Žiemą būna blogai – sniego pusnys, ne keliai, o tikros čiuožyklos – nei išbrisi, nei išvažiuosi. Laukiam pavasario – o čia ir vėl bėdos – antšalas žemę iškilnoja, verdenės vidury kelio veriasi ir vėl nei išbrisi, nei išvažiuosi. Pravažiuoti gali, bet tik pro šalį, o kaip į kaimą nuvažiuot, jei kelias pelke pavirtęs. Sustok, nepravažiuok pro šalį, jei pamatei neišvažiuojamame kelyje besimurdantį kaimyną.
Gaila, kad net nesusimąstę vis sakom ir sakom: nepravažiuojami keliai, nepraeinami takai. J. Jablonskiui tokios klaidos nereikėjo taisyti, tačiau mūsų laikais tai labai dažnai pasitaikanti klaida.
Marija Žvinakevičienė, Marijampolės savivaldybės vyriausioji kalbos tvarkytoja
Laikas sustoti ir pagalvoti, ką kalbame ir kaip kalbame. Paprastas žmogus nesako, kad atvežė pakankamai nukraujavusį žmogų, kad pakankamai skurdžiai gyvename, pakankamai brangiai mokame. Panašių pasakymų „aukštų“ ponų kalboje ganėtinai daug. Kalbininkė Antanė Kučinskaitė dar 1992 metais rašė, kad tai rusų kalbos dostatočno įtaka. Siūlė sakyti gerokai pavargęs. Nedera sakyti ir pakankamai (gana) darbštus, pakankamai (smarkiai, gerokai) apleistas, pakankamai (gana) daug obuolių.
Tirpsta adventas (lot. atėjimas). Anksčiau adventas buvęs ilgesnis nei keturios savaitės. Taip vadinamas laikotarpis, o ne šventė, todėl rašome mažąja raide. Žinome, kad tai ypatingas fizinio ir dvasinio žmogaus apsivalymo laikotarpis.
Gruodžio 24-ąją – Kūčių vakaras. Didžiąja rašome, kai turime omenyje pačią dieną, šventę, apie vakarienę sakome, kad valgysime kūčias.
Gruodžio 25-ąją – laukiama šventė, vadinama šv. Kalėdomis, Kalėdomis. Mūsų palinkėjimai, išpardavimai kalėdiniai.
Inga Žilionienė, Kzlų Rūdoa savivaldybės kalbos tvarkytoja
Panaršius vienoje ar kitoje interneto svetainėje, pastebima nemažai gramatikos, žodyno, rašybos ir skyrybos klaidų. Beje, šios klaidos būdingos ir tikrintų įstaigų dokumentams. Analogiškų klaidų, susijusių su rekvizitų rašyba, įmonės teisinės formos nurodymu, pareigų, profesijų, mokslo laipsnių pavadinimais, pastebima spaudoje, knygose, viešuosiuose užrašuose.
Raimonda Ramelienė / „Lietuvos žinios“
Ekranuose nuolat šmėžuojantiems politikams ekspertai pataria atidžiai rinktis kalbos kodą, nes nuo to gali priklausyti jų populiarumas visuomenėje.
Janutė Mailaitė, Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Bendrojo skyriaus vyriausioji kalbos specialistė
asidomėjus kai kurių seniūnijų, mokyklų, uždarųjų akcinių bendrovių interneto svetainių kalba, galima pasakyti, kad daugelio jų kalba atitinka Dokumentų rengimo taisykles, taip pat kanceliarinės ir bendrinės kalbos normas. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į kai kuriuos pastebėtus raštų netikslumus. Dar pasitaiko painiavos rašant ilgą brūkšnį ar brūkšnelį, nepaliekama tarpo tarp žodžių ar sutrumpinimų. Šį kartą – šiek tiek žinių apie brūkšnį ir brūkšnelį.
Juozas Benecijus Ignatavičius, valstybinės kalbos tvarkytojas
Artėja 2012 m. spalis. Vyksiančiuose Seimo rinkimuose laimėtas mandatas – puiki galimybė nelikti politikos užribyje. Ryžtas varžytis dėl kėdžių valdžioje nei valdančiųjų, skaičiuojančiųjų kiekvieną balsą, nei opozicijos per daug nejaudina. Daugelis į Seimą pateksiančiųjų atvirai deklaruoja balsuotojams savo tikslus. Tik prieš patekdami į tautos išrinktųjų šventovę, pamąstykime apie leksiką, susijusią su rinkimais. Taigi, ar reikia „rinkiminių kalbų ir pažadų“? Tikrai kažko panašaus reikia. Svarbu taisyklingai lietuviškai tai pavadinti.
Marija Žvinakevičienė, kalbininkė
Vasario 25 d. rašytą diktantą taisė labai geranoriškai nusiteikę lituanistai, tai Juozas Rožas, Aušra Staniulytė ir Valentina Žilinskaitė. Iš pirmo žvilgsnio lengvas žodingas tekstas, pasirodo, turėjo visokių kebeknių. Skyrybos įvairovė, galimi rašybos variantai – visa tai paaiškėjo, kai pradėjome gilintis ir mėginome suprasti, kaip tekstą išgirdo rašantieji. Diktantą parašėte tikrai gerai. Iš rašiusiųjų net pusė padarė iki 5 klaidų, kiti šiek tiek daugiau kartų suklydo. Geriausiai parašė Daiva Šukvietienė, Martyna Jasaitytė, Karolina Butrimaitė, Virginija Majauskaitė ir Vakarė Kapsevičiūtė, o kuri bus paskelbta raštingiausia marijampoliete sužinosite atėję į Kovo 11-osios šventinį koncertą (kovo 11 d. 14 val. Kultūros centras).
Kviečiame visus rašiusiuosius kartu su draugais ir šeimos nariais ateiti į mūsų visų šventę.
Juozas Benecijus Ignatavičius, Kalvarijos savivaldybės valstybinės kalbos tvarkytojas
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 d. nustato, kad iš seniūnijos aptarnaujamos teritorijos gyvenamųjų vietovių ar jų dalių yra sudaromos seniūnaitijos. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad seniūnaitijų gyventojai renka gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovus – seniūnaičius. Dėl seniūnaitijų pavadinimų sudarymo iškilusius klausimus 2011 m. pabaigoje išanalizavo Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie LR Seimo ir 2012 m. vasario 2 d. priėmė protokolinį nutarimą Nr. PN-1 „Dėl rekomendacijos „Dėl seniūnaitijų pavadinimų sudarymo ir rašymo“.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija atvėrė visuomenei Lietuvos Respublikos piliečių vardų sąvadą, sukauptą pasvetainėje vardai.vlkk.lt. Čia pateikiami visi Lietuvos Respublikos piliečių ir Lietuvoje 1991-2010 m. gimusių vaikų vardai. Duomenys gauti iš Lietuvos Respublikos duomenų registro. Pagrindas - piliečių vardų duomenų bazė. Šiuo metu sąvade yra 82 746 vardai, tai 3 593 391 asmens vardas. Ištirti ir sutvarkyti vardai perkeliami į Rekomenduojamų vardų sąrašą. Visi kviečiami domėtis vardais. Galima sužinoti, kiek rūpimas vardas yra populiarus ar buvo populiarus žmogaus gimimo metais (seniausi gimimo įrašai siekia XIX a. pabaigą -1890 m.), ar buvo populiarus jo gimimo vietoje.
Juozas Benecijus Ignatavičius, valstybinės kalbos tvarkytojas
Papuošta eglutė – pirmasis ir ryškiausias ženklas, pranešantis apie saulėgrįžą ir Kristaus gimimą.
Kalėdos – iš pagonybės laikų atėjusi saulės sugrįžimo šventė. Nors tuo metu gyvybės ir amžinumo simboliu laikytas ąžuolas, tačiau žinoma, kad plintant krikščionybei, vienas uolus sakytojas vienuolis Bonifacijus Dievo trejybės įvaizdžiu pasirinko eglę. Eglės žaliavimas ištisus metus buvo suvokiamas kaip amžinybės simbolis. Kokia ta eglutė ir kuo ji puošiama: žaislais ar papuošalais, puošmenomis?
O kokie metų pabaigos ir pradžios švenčių ir personažų pavadinimai ir kaip juos derėtų rašyti?
Teisingumo ministerija
Teisingumo ministras siūlo spręsti Lietuvos piliečiams iškylančius nepatogumus, susijusius su vardų ir pavardžių rašybos bei registravimo problemomis.
Šiandien vis dar iškyla daugybė probleminių situacijų, kuomet dėl galiojančios vardo ar pavardės įregistravimo ar keitimo tvarkos Lietuvos piliečiai susiduria su įvairiais keblumais. Dažniausiai tai yra emigravę lietuviai arba tie, kurie sudarė santuokas su kitų šalių piliečiais, jų vaikai.
Inga Žilionienė
Susikūrus įstaigai ar įmonei, numačius jos veiklos pobūdį, paprastai iškyla klausimas, kaip taisyklingai įvardyti būsimų darbuotojų pareigas.
Tai svarbu, nes pareigų pavadinimai rašomi tarnybiniuose pažymėjimuose, raštuose, kabinetų iškabose. Pareigas ir pavardę privalu pasakyti atsiliepiant telefonu, bendraujant su interesantais.
Juozas Benecijus Ignatavičius, valstybinės kalbos tvarkytojas
Žmogaus gyvenimas – ilgas ar trumpas – dažnai apibūdinamas labai lakoniškai: „Čia tau tik rytas buvo, čia jau žiūrėk – ir vakaras...“ Vieni to vakaro sulaukia lengviau, be didesnių kančių, kiti – po sunkios ir ilgos ligos. Mirtis – gyvybės nutrūkimas: „Nuo mirtelės nėra žolelės“; „Visą amžių negyvensi, nuo mirties neišsipirksi“; „Nuo mirties po puodu nepasivoši“. Iki to meto, kol žmogaus palaikai palaidojami, yra tam tikri ritualai, papročiai ir apeigos. Tenka tik apgailestauti, kad jau gerokai primiršta šio klodo turtinga ir raiški lietuvių kalbos leksika, kad jos lobiai palengva traukiasi iš aktyviosios vartosenos, grimzta užmarštin.
Marija Žvinakevičienė, kalbos tvarkytoja
Gražus paskutinių vasaros dienų oras išviliojo mane į gatves įsitikinti, kad reklamos tokios gražios ir viliojančios kaip ir šiltas oras. Deja, apie estetinį malonumą galima pamiršti: namai „padabinti“ įvairaus dydžio, šrifto, spalvų nušiurusiomis, nudriskusiomis reklamomis. Veikia principas – pakabinau ir užmiršau. Nepakelia akių ir nepamato, kad raidė nukritus, ar kokio niekdario kaip kitaip išdarkyta.
Lietuviškas liepos mėnesio pavadinimas yra senas – jį randame jau K. Sirvydo žodyne (1620 m.). Senieji mėnesio pavadinimai: liepas, liepinis, liepžiedis, liepažydis, liepžydis, šienpjūvis, šienavimo mėnuo. Nors „Lietuvių kalbos žodyne“ ir nėra pavyzdžių, tačiau kituose įvairiuose šaltiniuose galima rasti, kad šis mėnuo vadintas ir plaukjaviu, plūkiu, šienpjūčiu, griežiniu, putpeliniu, meduneša, unguriniu, šaminiu, salakoniu.
Daugelio dabartinių Europos tautų vartojamas liepos mėnesio pavadinimas turi garsaus Romos karvedžio Gajaus Julijaus Cezario (lot. Gaius Julius Caesar) vardą, nes jis 46 m. pr. Kr. įvedė naują kalendorių, vėliau gavusį Julijaus vardą.
Marija Žvinakevičienė, kalbos tvarkytoja
Vienintelę metuose dieną – balandžio 1-ąją – galime meluoti, kiek tik leidžia laki fantazija, ir nesulaukiame jokių priekaištų. Maža to, dar užsitikriname sėkmę visiems ateinantiems metams.
Nieko čia nuostabaus, kad balandžio 1-oji – Melagių diena. Juozapotu melagiu vadinamas nepastovus pavasario oras. Argi toks oras nenusipelno būti pravardžiuojamas? Juk balandis dažnai prasideda gamtos išdaigomis: čia šilta, miela, čia papučia žvarbus vėjas, pašąla. Gamtos išdaigas atkartojame ir mes, žmonės, kai melai tampa lyg saldūs kerai. Tądien visi verčiasi per galvas stengdamiesi sukurpti kuo įtikinamesnį melą ir taip šmaikščiai apmauti savo bičiulį ar giminaitį. Ar tik meluojam, ar ir apmauti galima?
Marija Žvinakevičienė, kalbos tvarkytoja
Kartais lengva ranka ir ramia sąžine, nesukdami per daug sau galvos imame ir pavartojame žodį, kuris mums atrodo lyg ir tinkamas, lyg ir gražus, lyg ir protingai skambantis... Dar kai pasakai nesąmonę, tai susizgribęs gali uždailinti, o su parašytu žodžiu – sunkiau. Kiekvienas, kuris pastabesnis, gali pirštu pabaksnoti. Ir ne kartą.
Marija Žvinakevičienė, kalbininkė
Visi su nerimu laukėme prasidedančio antro tūkstantmečio. Gąsdinomės ir kataklizmais, ir pasaulio pabaiga, tačiau įvyko tik tai, kad neišmokome rašyti, o juo labiau sakyti datos. Dažnai iš labai aukštų ir iš mažesnių tribūnų, ir save šlovinančių žurnalistų (pvz., „Sąmokslo teorija“) lūpų šūkčiojama data: du tūkstantis vienuolikti metai. Jau „dešimtmetę mokyklą“ baigėme, o daugiskaitos vartoti taip ir neišmokome. Štai kokia didelė nelaimė ištiko mus antro tūkstantmečio pirmą dešimtmetį – pametėme daugiskaitą.
Juozas Benecijus Ignatavičius, valstybinės kalbos tvarkytojas
Džiugu, kad kurį laiką buvęs šiek tiek primirštas atgimė paprotys didžiųjų metinių švenčių proga prisiminti ir pasveikinti artimus ir svarbius žmones. Pastaraisiais metais populiarėja trumposios žinutės judriojo ryšio priemonėmis, elektroniniai laiškai ir atvirukai (tik ne atvirutės!). Kaip pasveikinti giminaičius ir bičiulius – Jūsų pačių reikalas. Čia visuotinai priimtų etiketo ir kalbos normų galima ir nesilaikyti. Kur kas dažniau iškyla klausimų, kai rašome oficialiems asmenims – įstaigoms, verslo partneriams ar, ką čia slėpti, šiaip reikalingiems mažiau pažįstamiems žmonėms.
Juozas Benecijus Ignatavičius, valstybinės kalbos tvarkytojas
Papuošta eglutė – pirmasis ir ryškiausias ženklas, pranešantis apie saulėgrįžą ir Kristaus gimimą.
Kalėdos – iš pagonybės laikų atėjusi saulės sugrįžimo šventė. Nors tuo metu gyvybės ir amžinumo simboliu laikytas ąžuolas, tačiau žinoma, kad plintant krikščionybei, vienas uolus sakytojas vienuolis Bonifacijus Dievo trejybės įvaizdžiu pasirinko eglę. Kokia ta eglutė ir kuo ji puošiama: žaislais ar papuošalais, puošmenomis?
Juozas Benecijus Ignatavičius, Algirdas Bansevičius
Artėjant Lietuvos karių dienai, pravartu prisiminti kai kurias žinias apie šalies kariuomenę, su ja susijusią terminiją ir kai kuriuos kitus dalykus, nes kasdienėje kalboje dažnai girdimi supainioti ar tiesiog ne ta reikšme vartojami kai kurie minėtos srities žodžiai ir terminai.
