Europos struktūrinių fondų „ran­ką" pastaraisiais metais ir Marijam­polės ligoninės medikai, ir pacientai mato ir junta. Kartkartėmis - netgi pakeiksnoja: juk ir pats mažiausias remontas nedaug džiaugsmo teikia, o ką jau bekalbėti apie darbus, kurie šiuo metu vyksta ir ligoninėje, ir „aplink ją". Negi džiūgaus paci­entas, kai tenka paklaidžioti tarp pastolių, ieškant įėjimo į reikiamą skyrių ar kabinetą? Arba gydytojas, kai tenka darbuotis akompanuojant statybininkų „orkestrui"?..

Komforto nedaug, bet tenka tai­kytis: juk nuo įkurtuvių tokio masto darbų, kokie vyksta dabar, šioje gydymo įstaigoje praktiškai nebuvo. Kita vertus, dabartiniai sunkumai atrodo mažesni, žinant ir suvokiant, kad po visų nepatogumų galiausiai ateis diena, kai bus galima naudotis darbų rezultatais. Ir visiems bus tik geriau.

Pirmiausia - šilčiau, nes anais laikais suręstas išoriškai gana įspū­dingas, bet tik „Etiopijos klimatui" tinkantis ligoninės pastatas dabar, padedant Europai, gana sparčiai „velkasi" šiltesnius, lietuviškam klimatui derančius „kailinukus". Beveik už 4,9 mln. Litų.

Tačiau išoriniai pokyčiai - ne vieninteliai, vykstantys ligoninėje ES paramos dėka.

Nepaisant nuolat reformuoja­mos šalies sveikatos apsaugos ir gydymo įstaigų sistemos vėjų ar skersvėjų, Marijampolės ligoninei šiek tiek labiau pasisekė bent jau vienu požiūriu - kad ji yra vienintelė gydymo įstaiga regione, atitinkanti visus I lygio traumų centrui kelia­mus reikalavimus. Kad toks centras ligoninėje rastųsi de facto, reikėjo nemažų investicijų. Realiausias būdas jų surasti - ES parama. Kaip „Suvalkiečiui" sakė direktorės pa­vaduotoja ekonomikos reikalams Zita Pocienė, todėl ir apsispręsta ruošti atitinkamą projektą, kuris šiuo metu įgyvendinamas lygiagrečiai su pastato renovacija. Projekto tikslas - modernizuoti ligoninės priėmimo bei skubios pagalbos ir chirurgijos- traumatologijos tarnybas, sukurti šiuolaikinį skubios pagalbos centrą. Beveik 4,5 mln. litų - tokia struk­tūrinių fondų parama buvo gauta šiam projektui: pusantro milijono reikalingai medicinos įrangai ir beveik trys - Priėmimo ir skubios pagalbos bei Chirurgijos-traumatologijos skyrių rekonstrukcijai.

Pasak direktorės pavaduotojos Z.Pocienės, medicinos įrangos jau įsigyta, nestovi vietoje ir numatytų padalinių rekonstrukcijos bei infrastruktūros kūrimo reikalai - kon­kursai, sutartys su vykdančiomis darbus organizacijomis etc. Aišku, būna tarpsnių, kai darbai klostosi ir nelabai sklandžiai: tai, kas teoriškai lyg ir turėtų būti gerai, realiai tenka koreguoti. Taigi medikams laikotar­pis įtemptas ir sudėtingas: pacientui, ypač traumą patyrusiam, remonto ir rekonstrukcijos darbais nepasiteisin­si. Jam medikų pagalbos reikia čia ir dabar. Tad pašnekovai neneigė, jog būna akimirkų, kai atrodo, jog šviesesnės perspektyvos, geresnės darbo sąlygos ir galimybės teikti pacientui šiuolaikinius reikalavimus atitinkančią pagalbą - labai labai toli, visgi - kartais lėčiau, kartais greičiau - bet finišas artėja.

„Tikėjomės daugiau - kad pa­ramos dydis leis įrengti atskirą aukštesnio lygio traumų centrą, bet, kaip dažniausiai nutinka mūsų šalyje, liūto dalį išsidalijo didieji,- apgailestaudamas kalbėjo Trau­matologijos ir chirurgijos tarnybos vadovas gydytojas Aivaras Razmirskis. - O juk mūsų ligoninė yra netoli tarptautinės magistralės, beveik „juodoji duobė", skubios kvalifikuotos medikų pagalbos pri­reikia itin dažnai. Traumų centras tiesiog būtinas. Gerai, kad paramą jo kūrimui apskritai gavome... Ga­lėtume ja ir daugiau pasinaudoti, bet dėl mūsų šalies valdininkų sukurtų biurokratinių barjerų tai padaryti labai nelengva, o kartais netgi noras jos siekti dingsta."

Visgi santykiškai kuklūs para­mos pinigai ligoninei labai praver­čia: jie padės modernizuoti padali­nių, teikiančių skubią medicinos pa­galbą traumų atvejais, infrastruktūrą - Priėmimo ir skubiosios pagalbos bei Traumatologijos skyrių, įrengti pagal tokiems centrams keliamus reikalavimus ir kartu padėti pagrin­dus plėtrai. Gydytojas įsitikinęs, jog ši pradžia netolimoje ateityje privalėtų turėti ir tęsinį. Aišku, jei nebus kažkokių dirbtinių trukdžių ar kliūčių iš valdžios biurokratų.

Pono A.Razmirskio įsitikinimu, ligoninės traumatologai - aukštos klasės specialistai, savo profesiona­lumą ne kartą pademonstravę dirb­dami, dabartiniu požiūriu vertinant, tiesiog primityviomis priemonėmis, kai kurios, traumatologijai būtinos, netgi būdavo gaminamos pusiau na­mudiniu būdu - vietinėse įmonėse.

Aišku, tai dabar atrodo jau kaip tolima praeitis, istorija: pastarai­siais metais pažanga neaplenkė ir periferijos ligoninių. Tokių kaip Marijampolės. Tačiau medicinos įranga, kaip ir viskas, dėvisi, sensta, reikia ją nuolat atnaujinti. Tai padaryti leido būtent traumų centro kūrimui gauta ES parama. Pora naujų defibriliatorių, keturi pacien­tų gyvybinių funkcijų monitoriai, mobilus rentgeno aparatas - tai tik keletas pavadinimų iš netrumpo sąrašo įrangos, įsigytos iš traumų centro kūrimui gautos paramos lėšų. Ypač medikai patenkinti jėgos instrumentų rinkiniais, kurių vieną padovanojo rotariečiai, o antrasis įsigytas iš projekto lėšų, taip pat instrumentų rinkiniu, skirtu lūžusių kaulų sujungimui - mat turėtas jau buvo gerokai susidėvėjęs.

Projektiniame medicininės įran­gos arsenale - ir pacientų kėlimo įrenginys, palengvinantis trauminių ligonių slaugytojų darbą, neretai rei­kalaujantį ir didelių fizinių pastangų: pacientą pakelti, pervežti į operaci­nę, paguldyti ant stalo, pasibaigus operacijai - nukelti, atgabenti atgal į palatą. Įsigytas įrenginys tai leidžia padaryti ir greičiau, ir lengviau. Medikai neabejoja, kad įsteigus traumų centrą Marijampolės ligoninėje skubi traumatologinė pagalba ne vėliau kaip per valandą pirmiausia pasieks visus Marijam­polės apskrities gyventojus. Ir ne tik juos - kiekvienam, kurį nelaimė užklups viešint mūsų krašte ar pa­keliui, Marijampolės traumų centro medikai pasiruošę suteikti operaty­vią ir kvalifikuotą pagalbą.

Tik šiek tiek gaila, kad valdžios valia, bent jau kol kas, marijampo­liečiams leista kurti tik vadinamojo pirmo lygio traumų centrą. Iki aukštesnio, esą, gydymo įstaigai trūksta neurochirurgijos specialistų. Gydytojo A.Razmirskio įsitikinimu, tai neturėtų būti kliūtis: juk Kaunas su visais aukščiausio lygio specia­listais - vos už pusšimčio kilometrų. Tad reikalui esant paprasčiau atsi­vežti tokį specialistą į Marijampolę, nei gabenti traumuotą pacientą „į aukštesnį lygį"...