„Jei ne Kos­tas, šian­dien ne­bū­tų nei Di­jos, nei Mo­ni­kos“, – kal­bė­jo šių me­tų rug­sė­jo mė­ne­sį pir­mą­jį sa­vo gim­ta­die­nį švę­sian­čios mer­gy­tės krikš­ty­no­se jos krikš­ta­tė­vis. Jau­du­lio ne­ga­lė­jo su­lai­ky­ti nei pa­krikš­ty­to vai­ko tė­vai, nei se­ne­liai – ir tie, ku­rie do­va­no­jo anū­kės ma­mai gy­vy­bę, ir tas, ku­ris an­trą kar­tą jau­ną mo­te­rį įstū­mė į gy­ve­ni­mą, tuo­met spar­čiai be­si­ri­tan­tį link ka­po duo­bės.

Skai­ty­to­jams pri­me­na­me is­to­ri­ją, ku­riai šie­met, lap­kri­čio mė­ne­sį, su­kaks pen­ke­ri me­tai. Tai pa­ti lai­min­giau­sia, ko­kia tik ga­li bū­ti, is­to­ri­ja, ku­rios pra­džia nu­ke­lia į 2005 m. lap­kri­čio 22 d., kai ma­ri­jam­po­lie­tis ver­sli­nin­kas Kos­tas Ky­nas vy­ku­sios ope­ra­ci­jos me­tu, ta­pęs ne­gi­mi­nin­gu kau­lų čiul­pų do­no­ru, iš mir­ties gniauž­tų pa­dė­jo iš­plėš­ti Mo­ni­ką, tuo­met jau­ną mer­gi­ną...

Be­veik pen­ke­rių me­tų se­nu­mo is­to­ri­ja K. Ky­nui šian­dien vėl gy­va kaip ta­da, 2005 m. rug­sė­jo mė­ne­sį, tik šį­kart – be ne­ri­mo, o su džiaugs­mo aša­ro­mis, ge­ru jau­du­liu, lei­džian­čiu ir pa­juo­kau­ti. Tuo­met te­le­fo­nu ma­ri­jam­po­lie­čiui Vil­niaus uni­ver­si­te­ti­nės li­go­ni­nės San­ta­riš­kių kli­ni­kų He­ma­to­lo­gi­jos, on­ko­lo­gi­jos ir trans­fu­zio­lo­gi­jos cen­tro Krau­jo čiul­pų transp­lan­ta­ci­jos sky­riaus spe­cia­lis­tas pra­ne­šė, jog jis ga­lįs tap­ti kau­lų čiul­pų do­no­ru jau­nai mer­gi­nai, ser­gan­čiai krau­jo vė­žiu, ku­ri prieš tai dve­jus me­tus nuo šios klas­tin­gos li­gos ne­sėk­min­gai gy­dė­si Vo­kie­ti­jo­je. K. Ky­nas grei­tai at­rin­ko: kil­nią pa­rei­gą jis ban­dė įvyk­dy­ti 2001 m., kai me­di­kai ko­vo­jo dėl to­li­mo gi­mi­nai­čio ži­no­mo ar­chi­tek­to Arū­no Ky­no abi­tu­rien­tės duk­ters Rū­tos, sir­gu­sios krau­jo vė­žiu, gy­vy­bės, bu­vo ieš­ko­ma do­no­ro ne tik li­go­nės šei­mo­je, bet ir gi­mi­nė­je. De­ja, tin­ka­mo do­no­ro su­ras­ti ne­pa­vy­ko – ne­pa­vy­ko ir abi­tu­rien­tės gy­vy­bės iš­gel­bė­ti. Da­ry­ti Kos­to krau­jo ty­ri­mo duo­me­nys, pa­te­kę į ne­gi­mi­nin­gų do­no­rų re­gist­rą, li­ko už­fik­suo­ti ir, kaip pa­ro­dė ati­tin­ka­mi ty­ri­mai, ne­pa­žįs­ta­mai mer­gi­nai bū­tent Kos­to kau­lų čiul­pai tu­rė­tų tik­ti. Ga­li­my­bė, kai lie­tu­vis ga­li tap­ti do­no­ru li­go­nei, su ku­ria ne­sie­ja jo­kie gi­mi­nys­tės ry­šiai, to­ly­gi ste­buk­lui – toks su­ta­pi­mas pa­si­tai­ko vie­nu at­ve­ju iš maž­daug dvie­jų mi­li­jo­nų.

Į me­di­kų kvie­ti­mą K. Ky­nas tuoj pat at­si­lie­pė ir iš­kart iš­si­ruo­šė į San­ta­riš­kes. Do­no­rui bu­vo at­lik­ti ne tik iš­sa­mūs krau­jo, bet ir vi­sų or­ga­nų ty­ri­mai. Vė­liau bu­vo at­lik­ta ka­mie­ni­nių krau­jo­da­ros ląs­te­lių pa­ė­mi­mo pro­ce­dū­ra, o re­ci­pien­tei – kau­lų čiul­pų transp­lan­ta­ci­jos ope­ra­ci­ja, po ku­rios – lau­ki­mas. Lai­mei, kas­dien su vis di­des­ne do­ze vil­ties, jog mer­gi­na, jau ba­lan­sa­vu­si tarp gy­vy­bės ir mir­ties, gy­vens vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą.

Su mer­gi­na, ku­riai bu­vo per­so­din­ti K. Ky­no kau­lų čiul­pai, do­no­ras ne­bu­vo su­pa­žin­din­tas nei prieš ope­ra­ci­ją, nei po jos. Ir pa­cien­tė nie­ko ne­ži­no­ju­si apie žmo­gų, pa­do­va­no­ju­sį ga­li­my­bę gy­ven­ti. Ši in­for­ma­ci­ja yra kon­fi­den­cia­li ir kruopš­čiai sau­go­ma. Do­ku­men­tai reg­la­men­tuo­ja, kad tik vė­liau, jei pa­gei­dau­ja ir do­no­ras, ir re­ci­pien­tas, ga­li pa­si­keis­ti laiš­kais, tar­pi­nin­kau­jant gy­dy­to­jui. Su­pa­žin­di­na­mi jie ga­li bū­ti tik po ke­le­rių me­tų. „Apie sa­vo krau­jo duk­rą, – pa­sa­ko­ja K. Ky­nas, – iš pra­džių te­ži­no­jau, jog tai mer­gai­tė iš pa­jū­rio, net­gi jos am­žių tik apy­tik­rį pa­vy­ko su­ži­no­ti. Pra­ėjus me­tams po ope­ra­ci­jos, ma­ne pa­sie­kė jau tiks­les­nė in­for­ma­ci­ja: su­ži­no­jau, jog mer­gi­na var­du Mo­ni­ka, iš Ši­la­lės.“ Su ma­ri­jam­po­lie­čiu ry­šį pa­lai­kė San­ta­riš­kių me­di­kai, jis sa­vo ruož­tu nuo­lat do­mė­jo­si, kaip se­ka­si re­ci­pien­tei. Tie­sa, jau po pus­me­čio pa­aiš­kė­jo, jog mer­gi­na vi­siš­kai grį­žu­si į gy­ve­ni­mą – ar­gi be­rei­kia ge­res­nės ži­nios do­no­rui! Vė­liau, gy­dy­to­jui lei­dus, Kos­tas su Mo­ni­ka pir­mą kar­tą pa­si­kal­bė­jo te­le­fo­nu. Po to – vėl jo­kių kon­tak­tų (drau­džia­ma bu­vo). Tie­sa, K. Ky­nas mer­gi­nai pa­sa­kė sa­vo fir­mos sve­tai­nės in­ter­ne­ti­nį ad­re­są, tad Mo­ni­ka tu­rė­jo ga­li­my­bę pa­ma­ty­ti žmo­gaus, jai do­va­no­ju­sio gy­ve­ni­mą, nuo­trau­ką.

Mo­ni­ka su Kos­tu su­si­ti­ko pra­ėjus šiek tiek dau­giau nei tre­jiems me­tams po ope­ra­ci­jos Vil­niu­je, „So­ren­to“ ka­vi­nė­je. Šio su­si­ti­ki­mo bū­tent šiuo me­tu ir šio­je vie­to­je prie­šis­to­rė – gry­nai žur­na­lis­ti­nė. Ar­gi ga­li bū­ti ki­taip: juk K. Ky­nas – ži­no­mas il­ga­me­tis žur­na­lis­tas, ta­čiau šį kar­tą jis bu­vo pa­grin­di­nis is­to­ri­jos he­ro­jus ki­tiems žur­na­lis­tams. LNK te­le­vi­zi­jos lai­dos „Gy­ve­ni­mas kaip ki­nas“ ren­gė­ja Dai­va Ta­mo­šiū­nai­tė, lan­ky­da­ma­si San­ta­riš­kė­se, iš­gir­do uni­ka­lią is­to­ri­ją, ku­rios pėd­sa­kai at­ve­dė iš pra­džių į Ma­ri­jam­po­lę (K. Ky­no na­muo­se lan­kė­si lai­dos re­dak­to­rė Eu­ri­ka Ma­sy­tė su ope­ra­to­riu­mi), vė­liau – į Vil­nių, kur ir įvy­ko te­le­vi­zi­jos lai­dos ini­ci­juo­tas Kos­to Ky­no, jo gy­ve­ni­mo drau­gės Re­gi­nos Kul­bo­kai­tės, bu­vu­sios ša­lia do­no­ro ir ty­ri­mų, ir ka­mie­ni­nių krau­jo­da­ros ląs­te­lių pa­ė­mi­mo pro­ce­dū­ros me­tu, bei Mo­ni­kos su­si­ti­ki­mas, da­ly­vau­jant lai­dos kū­rė­jams. Vis­kas vy­ko kaip ki­ne, tik čia vis­kas bu­vo tik­ra: ir su­si­ti­ki­mo jau­du­lys, ir džiaugs­mo aša­ros, ir sa­vo­tiš­kas įvai­ki­ni­mas: Mo­ni­ka pa­va­di­nu­si Kos­tą ant­ruo­ju tė­vu, o Kos­tas ją – krau­jo duk­ra. Ka­vi­nė­je do­no­ras bei re­ci­pien­tė ap­si­kei­tė ir te­le­fo­nų nu­me­riais. Po­ra va­lan­dų, pra­leis­tų „So­ren­te“, ne­pra­il­go: Kos­tas tuo­met su­ži­no­jo, jog Mo­ni­ka bai­gia tarp­tau­ti­nio ver­slo va­dy­bos stu­di­jas Vil­niaus uni­ver­si­te­te, o mer­gi­nos jau­nes­nis bro­lis Ed­ga­ras, dve­jiems me­tams pra­slin­kus po se­sers nau­jo­jo gi­mi­mo, pats ta­po ne­gi­mi­nin­gu do­no­ru – vai­ki­nas ga­li­my­bę gy­ven­ti do­va­no­jo 29 m. kau­nie­čiui Gvi­dui, ku­ris taip pat lai­dos „Gy­ve­ni­mas kaip ki­nas“ ren­gė­jų pa­kvies­tas į ka­vi­nę at­vy­ko čia su žmo­na ir dve­jų me­tu­kų sū­ne­liu.

Be­je, Mo­ni­ka sa­vo ant­ra­jam (krau­jo) tė­vui ta­da įtei­kė gė­lių ir įspū­din­gą al­bu­mą „80 pa­sau­lio ste­buk­lų“ (nors ar ga­li koks nors ste­buk­las pri­lyg­ti gy­vy­bės ste­buk­lui, ypač kai žmo­gus į gy­ve­ni­mą yra grą­ži­na­mas ki­to žmo­gaus dė­ka). „Tai ne tik vie­na iš ge­riau­sių do­va­nų gy­ve­ni­me, – vė­liau „Sa­vai­tei“ sa­kys Kos­tas, at­sar­giai lies­da­mas pa­do­va­no­to al­bu­mo pus­la­pį, ku­ria­me įkli­juo­ta krau­jo duk­ters nuo­trau­ka ir už­ra­šy­ti nuo­šir­dūs pa­dė­kos žo­džiai, – tai stam­biau­sias lai­mė­ji­mas ir gy­ve­ni­mo lo­te­ri­jo­je, nors pa­da­riau tik tai, ką tu­rė­jau pa­da­ry­ti.“

Po mi­nė­to su­si­ti­ki­mo Mo­ni­ka su krau­jo tė­vu ry­šius pa­lai­ko nuo­lat (daž­niau­siai te­le­fo­nu). Mo­ni­ka iš­te­kė­jo, o pra­ėju­sių me­tų rug­sė­jo 12 d. gi­mė jai duk­re­lė Di­ja Ma­ri­ja (krikš­to var­dą mer­gy­tė at­si­ne­šė gim­da­ma per Ma­ri­jos var­do die­ną). Džiu­gu, kad Kos­to krau­jo duk­ra gy­ve­na vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą, ne­tu­ri jo­kių pro­ble­mų dėl svei­ka­tos, o šį ru­de­nį ren­gia­si po aka­de­mi­nių atos­to­gų grįž­ti baig­ti stu­di­jas, ku­rias nu­trau­kė dėl duk­re­lės gi­mi­mo.

Į va­sa­ros pra­džio­je Ši­la­lė­je vy­ku­sias Di­jos Ma­ri­jos krikš­ty­nas Kos­tas bei jo gy­ve­ni­mo drau­gė Re­gi­na vy­ko su jau­du­liu. Jau­di­no­si ir Mo­ni­kos tė­vai – mat tai bu­vo pir­mas jų su­si­ti­ki­mas akis į akį su žmo­gu­mi, iš­plė­šu­siu duk­te­rį iš mir­ties na­gų. Vos ke­lio­li­kos mi­nu­čių pri­rei­kė, kad pa­jus­tų sa­vu­mą, be­tar­piš­ku­mą. La­bai mie­lai su krau­jo se­ne­liu ben­dra­vo ir ma­žo­ji Di­ja, drą­si, gu­vi mer­gy­tė... Krikš­ty­nų šven­tės me­tu se­ne­liams (ir krau­jo se­ne­liui!) bu­vo įteik­ti se­ne­lio ser­ti­fi­ka­tai, o iš jų – pa­rei­ka­lau­ta iš­kil­min­gų įsi­pa­rei­go­ji­mų. „Aš, Di­jos Ma­ri­jos se­ne­lis Kos­tas Ky­nas, – dės­tė sa­vo įsi­pa­rei­go­ji­mus krau­jo se­ne­lis, – iš­kil­min­gai pa­si­ža­du ret­kar­čiais leis­ti Di­jai pail­sė­ti nuo tė­vų, se­ne­lių ir krikš­ta­tė­vių, (...), pa­mo­ky­ti, kaip elg­tis per pir­mą­jį pa­si­ma­ty­mą, kai at­eis lai­kas, iš­mo­ky­ti leis­tis pa­ra­šiu­tu, sli­di­nė­ti ir įvai­riau­sių spor­to ša­kų, iš­mo­ky­ti žur­na­lis­ti­kos gud­ry­bių (čia Kos­tas pri­si­ža­dė­jo krau­jo anū­kei per­duo­ti tai, kuo pats gy­ve­na. – Aut. past.).“

O į lin­kė­ji­mų Di­jai kny­gą jos krau­jo se­ne­lis ei­lė­mis įra­šė pa­lin­kė­ji­mą įgy­ti su­val­kie­tiš­ko tau­pu­mo: „Ra­dau vir­vu­tę –/ Į ki­še­nę įsi­dė­jau,/ Juk ga­li­ma ką nors su­riš­ti ja:/ Sa­ky­sim, la­ga­mi­ną, se­ną dė­žę –/ Pra­vers man vir­vė ke­ly­je./ Te­gul la­še­lis – dar ne van­de­ny­nas,/ Bet van­de­ny­nui ji­sai pra­džią da­vė!/ Aš įsi­dė­jau vir­vės ga­lą į ki­še­nę/ Ir, pa­ti­kė­kit, daug leng­viau man pa­si­da­rė.“

„Do­no­rai ne­mirš­ta – mirš­ta li­go­niai, ne­su­lau­kę do­no­rų“

„Kiek­vie­nas žmo­gus, no­rė­da­mas kaž­ką gau­ti, tu­ri kaž­ką ir ati­duo­ti“, – jau­di­nan­čius įspū­džius api­ben­dri­na K. Ky­nas. Ne­nu­sa­ko­mas jaus­mas – ki­tam do­va­no­tas gy­ve­ni­mas – ir yra ta di­džio­ji li­ki­mo do­va­na, ku­riai įkai­no­ti nė­ra jo­kių ma­tų. „Do­no­rai ne­mirš­ta, – tę­sia min­tį ma­ri­jam­po­lie­tis, – mirš­ta li­go­niai, ne­su­lau­kę do­no­rų“.

Iš tie­sų tap­ti do­no­ru – gar­bės rei­ka­las. Kau­lų čiul­pų do­no­ru, kad bū­tų iš­gel­bė­ta sun­kio­mis krau­jo vė­žio for­mo­mis ser­gan­čių li­go­nių gy­vy­bės, ga­li tap­ti svei­ki 18 – 55 me­tų as­me­nys. Kreip­tis rei­kia į sa­vo mies­to (ra­jo­no cen­tro) krau­jo do­no­rys­tės įstai­gą ar­ba į San­ta­riš­kių kli­ni­kų Krau­jo sky­rių. Do­no­rai pri­ima­mi be iš­anks­ti­nės re­gist­ra­ci­jos. Su sa­vi­mi rei­kia tu­rė­ti as­mens do­ku­men­tą su nuo­trau­ka ir as­mens ko­du.

Kau­lų čiul­pų transp­lan­ta­ci­ja krau­jo vė­žiu ser­gan­tiems li­go­niams, pa­sak me­di­kų, yra bū­ti­ny­bė, kraš­tu­ti­nė prie­mo­nė. Mat šių li­go­nių kau­lų čiul­pai ga­mi­na vė­ži­nes ląs­te­les. No­rint li­go­nį iš­gy­dy­ti, rei­kia spe­cia­lių vais­tų, ku­rie žu­do blo­gą­sias ląs­te­les, bet kar­tu vi­siš­kai su­nai­ki­na kau­lų čiul­pus. Kad pa­cien­to or­ga­niz­me vėl pra­si­dė­tų krau­jo­da­ros pro­ce­sas, jam rei­kia per­so­din­ti la­bai ne­di­de­lę da­lį svei­ko žmo­gaus kau­lų čiul­pų. Pa­sak sta­tis­ti­kos duo­me­nų, po ope­ra­ci­jos pa­sveiks­ta du treč­da­liai pa­cien­tų.

Kai K. Ky­nas ren­gė­si kau­lų čiul­pų per­so­di­ni­mo do­no­rys­tei, San­ta­riš­kių li­go­ni­nės re­gist­re bu­vo 260 žmo­nių do­me­nys. Da­bar šis skai­čius ge­ro­kai iš­au­gęs. San­ta­riš­kių kli­ni­kų duo­me­nų ba­zė su­jung­ta su vi­so pa­sau­lio duo­me­nų ba­ze, ku­rio­je yra dau­giau nei 12 mi­li­jo­nų po­ten­cia­lių do­no­rų duo­me­nų.