Totoriai mėsiškus patiekalus mėgo labiau nei vietiniai gyventojai. Ypač vertino avieną ir žąsieną. Kiaulienos nevalgė, nes draudė tikėjimas. Arklienos, stepių totorių skanėsto, nemėgo. Šariato taisyklės pripažino, kad arklienos vartojimas – ne nusižengimas ir pomirtiniame gyvenime neskiriama bausmė. Vinkšnupių totoriai augino daug žąsų, kurios jiems atstojo kiaules. Žąsų taukus lydė, mėsą sūdė ir labai dideliais kiekiais rūkino. Sūdomą jautieną vadino „pekelfleis“, avieną – pjaustiniu.¹ A. Osipovičius 1868 m. Suvalkuose (Vinkšnupių apylinkėse) stebėjo originalų mėsos rūkymo atvirame ore būdą: „Kas tuose kraštuose pravažiuodamas pastebėjo šalia kaimų pastatų aukštai ant stulpų pritvirtintą kartį, kur plaikstosi siauri mėsos gabalai, ir stebėjosi tuo, kas matė totorių sodybas ir baigiamą vėdinti rūkytą mėsą.”² S. Kričinskio nuomone, XVIII a. pab. arba XIX a. pr. džiovinti mėsą saulėje taip, kaip tai darė turkai osmanai, Lietuvos totorius išmokė totorių keliautojai, sugrįžę iš Turkijos.

Penktadieniais arba bairamo šventei gamindavo koldūnus, panašius į lietuviškus arba lenkiškus. Jie buvo stambūs, įdaryti miltų tešlos apvalkale iš riebios kapotos veršienos arba jautienos įmaišius mairūnų, svogūnų, pipirų, druskos, kiaušinių, vandens. Koldūnai buvo apvalūs arba pailgos formos. A. Osipovičius aprašė Vinkšnupių totorių vaišes: „Susirinkę taip pat vaišinosi liaudišku skanėstu – pyragėliais. Tai tešloje įvyniota peiliu kapota mėsa su avienos taukais, pipirais bei svogūnais. Varšuvoje juos vadina lietuviškais koldūnais, čia teisingiau vadina – totoriškais. Puikūs koldūnai, labai skanūs, tačiau reikia mokėti juos gaminti, nors iš pažiūros tai labai paprastas patiekalas. Juos valgo šaukštu. Svarbiausia visą koldūną apžioti neperkandus tešlos ir neišpylus sulčių, kurios kaip tik yra mėgėjų vertinamas skanėstas. Praėjusio šimtmečio 8 ir 9 dešimtmečiuose Suvalkuose gyvenančių totorių namuose koldūnams vartota geriausia mėsa su inkstų taukais. Tešla turėjo būti labai plona, bet kartu nesuirti ir nesuplyšti, kad iš jos neišbėgtų taukai. Koldūnų krašteliai dantyti. Prie jų pateikdavo krienų, bet sviestu neužpildavo.”³

Kitas totorių penktadienio patiekalas – bieliuš. Jį gamino iš smulkiai sukapotos ir į tešlą įvyniotos riebios avienos arba žąsienos. Tešlą minkė iš miltų, kiaušinių, sviesto arba taukų. Įdarą kepė formoje arba kaistuve. Lietuvos totoriai sugalvojo kitą panašaus patiekalo pavadinimą „Bieliušo vaikai”. XIX a. pab. Užnemunės totoriai taip vadino pyragėlius su žąsiena.⁴

Sluoksniuotas pyragas (šimtalapis) – gaminamas iš mielinės tešlos. Lakštus tempdavo rankomis, pertepdavo sviestu, pabarstydavo cukrumi, razinomis, džiovintomis slyvomis. Suformuodavo keturis – penkis pyrago sluoksnius. Viršuje dėdavo maltų aguonų.

Visa tai suvyniodavo į ritinį (sraigę) ir kepdavo dideliame skaistvario kaistuve.

Svogūnų pyragas – Lietuvos totorių virtuvės patiekalas. Jį kepė su svogūnais ir smulkiai sukapota jautiena, aviena, žąsiena. Rudenį, nupenėjus žąsis, pyragą kepė su žąsiena.

Džaima. Riebius, svieste keptus paplotėlius dalindavo laidotuvių ir apeigų už mirusįjį metu. Apvalius paplotėlius gamino iš kvietinių miltų, vandens bei druskos suminkytos ir kietai iškočiotos tešlos.

Halva. Iš medaus, miltų ir sviesto kietai sumaišytą tešlą supildavo į keptuvę. Iškeptą pjaustydavo gabalais ir dalindavo kapinėse laidojimo ar mirusiojo atminimo apeigose dalyvaujantiems maldininkams.

Per laidotuves pateikdavo sultinį su makaronais ir kukuliais, pagamintą iš kapotos mėsos su pipirais, svogūnais, druska ir taukais:

Ašure bairamo šventei virė gėrimą sytą iš vandens su medumi, be apynių ir alkoholio. Gėrimą patiekdavo ir šeimyninių švenčių metu.

 

 

______________ 1 Bairašauskaitė T., Lietuvos totoriai XIX a., Vilnius, 1996, p. 148. 2 Ten pat, p. 147. 3 S. Kričinskis, Lietuvos totoriai, 1993, Vilnius, psl. 148. 1961 – 1964 m. monografijos autorius lietuviškais koldūnais smaguriavo Vilniuje, studentų valgykloje, Tauro bendrabutyje. Koldūnus pateikdavo lydyto sviesto padaže. 4 Žr. ten pat, p. 149.