Vis maniau, kad Marijampolėje mokslų daktarą rasti neįmanoma, neskaičiuojant tų, kurie atvyksta paskaityti čia paskaitų iš kitur. Bet, pasirodo, klydau, yra Marijampolėje mokslų daktarė - tai Neringa Klišienė, pernai Vilniaus universitete apgynusi disertaciją „XX a. IV dešimtmečio lietuvių literatūra: prancūziškieji kontekstai" humani­tarinių mokslų srities filologijos krypties daktaro laipsniui gauti. Nors apsigynė laipsnį Vilniuje, tačiau gyvena ji Marijampolėje, vadinasi, yra mūsų miesto mokslų daktarė.

Nors daktaro disertacija apginta iš literatūros, bet Neringos Klišienės gyvenimas labai susijęs ir su teatru. Be šiuolaikinės lietuvių literatūros kurso, ji Vilniaus universitete (VU) jau kelerius metus skaito ir kursą „Lietuvių literatūra ir teatras". „Pra­sidėjo viskas, kai dar buvau univer­siteto doktorantė: katedros posėdyje buvo svarstoma, ar studentams rei­kalingas kursas iš dramaturgijos, jei taip - kas galėtų dėstyti. Nuomonių „už" ir „prieš" buvo maždaug po lygiai. Teko ne tik išsižioti - „taip, reikalingas", bet po to ir prisiimti atsakomybę už savo žodžius. Taip gimė kursas, kuris, mano manymu, labiau siejasi su teatro antropologija nei literatūra. Drauge su studentais siekiame suvokti, kokiu būdu yra teatras, kaip jis yra. Trumpiau tariant, man rūpi pats teatro fenomenas, kaip ir teatro bei literatūros santy­kis, sąlyčio taškai. Šis mano kursas buvo labai populiarus, sutraukdavo įvairių specialybių studentus, ne tik filologus. Kai baigiau doktorantūrą, pakvietė dirbti, o dabar dėstytojos vietai užimti laimėjau konkursą dar penkerių metų kadencijai", - pasako­ja moteris, dirbanti lektore Lietuvių literatūros katedroje VU. Be šių pareigų, ji dar dalyvauja poroje pro­jektų. Projekte „Antano Vaičiulaičio laiškai: epistolinio paveldo tyrimai ir sklaida" rengia šio rašytojo laiškų rinktinę, o projekte „Česlavo Milošo kūryba: modernioji LDK tradicijų tąsa" iš prancūzų kalbos verčia Oskaro Milašiaus publicistiką, jos pagrindu ketinama parengti knygą.

Be visų šių labai rimtų ir atsakin­gų pareigų, N.Klišienė dar vadovau­ja Aktoriaus meistriškumo studijai Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centre. Nors yra, kaip pati sakė, siaubingai užsiėmusi, bet randa laiko savait­galiais nuvykti į Vilkaviškį, nes čia tiesiog norisi grįžti.

„Į teatro pinkles mane įvililiojo mokyto­ja J.Duobaitė. Besimokydama J.Jablonskio (da­bar Rygiškių Jono gimnazija) viduri­nėje mokykloje da­lyvaudavau skai­tovų konkursuose, nors poezijos visai nesupratau, bet matė mokytojos, kad žodį jaučiu. Tik kai atėjo mo­kytojauti lietuvių kalbos mokytoja Duobaitė, pradėjo su manimi rimtai dirbti: daug aiški­no poeziją, duo­davo krūvas lite­ratūros perskaityti namuose, o kur dar mokyklos direkto­riaus pavaduotojos B.Antanavičiūtės karta iš kartos statomas K.Binkio „Atžalynas", kuriame ir man teko epizodinis mokytojos vaidmuo! Taip stipriai užsikrėčiau teatru ir poezija, kad įstojau į teatro studiją prie „Keis­tuolių" teatro, kai šis aktorių kursas kurį laiką dirbo Marijampolės tea­tre. Su mumis buvo labai rimtai dir­bama, turėjome gerus mokytojus, išmokome judesio, scenos kalbos, režisūros pagrindų. Labai daug davė ir vėliau darbas su režisieriais A.Dapšiu, S.Večerskiu", - apie ke­lią link teatro pasakojo N.Klišienė. Visu šiuo patirties ir žinių bagažu ji dabar dalijasi su 15 vilkaviškiečių, lankančių jos vadovaujamą Akto­riaus meistriškumo studiją.

Darbą su studentais universitete Neringa gali palyginti su mokytoja­vimu, nes metus po magistrantūros baigimo teko padirbėti Vilkaviškio „Aušros" vidurinėje mokykloje. „Sunkus dalykas dėstyti studentams, nors mokytojauti irgi ne ką len­gviau. Bet kuriuo atveju žmogus turi būti asmenybė ir turėti atitinkamų charakterio savybių, kad suvaldytų auditoriją ar klasę. Studentai - jau­nesnieji mano kolegos, jie mąsto, kalba, turi savo nuomonę. Turiu nuolat būti vienu žingsniu toliau, nesnausti ties tuo, ką žinau, tik tada paskaita bus įdomi, galėsi provo­kuoti diskusijai ir taip išmokyti juos mąstyti. Informacijos juk dabar yra visur, o norint ją įsisavinti, suprasti, turi kalbėti, diskutuoti. Su studentais įdomu dirbti todėl, kad ir pats kartu augi, tobulėji, bet ir čia yra savų problemų. Ne tokių kaip klasėje, pavyzdžiui dėl drausmės. Tenka sutikti tokių studentų, kurie nori rezultato greitai ir be pastangų..." - pasakoja moteris.

Aktorinio meistriškumo studijai Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centre N.Klišienė vadovauja jau aštuone­rius metus. Ją kasmet lanko apie 15 vyresnių moksleivių. „Tai ne visai dramos būrelis. Mes ne tik vaidi­name, nors per metus pastatome 1 ar 2 spektaklius. Čia jaunuoliai per teatrą išmoksta bendrauti, prisiimti atsakomybę, tiesiog įgyja gyvenimo patirties. Labai džiaugiuosi, kad jau turiu čia užsitarnavusi vardą, mane žino, vertina ir mokiniai, ir tėvai. Mūsų spektakliai sutraukia nemažai žiūrovų, nelabai sutelpame jaunimo centre, tad kartais mus įsileidžia net Vilkaviškio kultūros namai", - pasakoja teatro studijos vadovė. Ir pabrėžia statanti ne pačias len­gviausias pjeses, nors iš pradžių sulaukdavo klausimų, kodėl renkasi sunkius dramaturginius tekstus (J.Anouilh, V.Levanovo, F.Drazdo, Ch. A.Miljano etc). Bet žiūrovų dė­mesys parodė, kad einama teisinga kryptimi.

Mokiniai studijoje turi galimybę susipažinti su gerais dramaturginiais tekstais. Kartais vadovė prašo ir bu­vusių studijos narių, dabar mokslus tęsiančių užsienyje, surasti ir atsiųsti pjesių, kurias ji pati ir verčia į lie­tuvių kalbą, dažniausiai - iš rusų, prancūzų, anglų kalbų.

„Ne kiekvienas lankęs studiją tampa aktoriumi, yra keletas, kurie studijuoja teatrologiją, viena mergi­na iš Paryžiaus grįždavo pas mane ruoštis stoti į teatro akademiją, džiu­gu, jog dabar nuo rugsėjo studijuos Prancūzijoje, Florence teatro moky­klos II kurse. Tie, kuriuos paliečia teatro magija, nelieka jam abejingi. Turiu galimybę atsirinkti žmones į studiją, bet toliau toji atranka vyksta natūraliai: kurie pritampa, pasilieka ir net studijuodami atvažiuoja vai­dinti, o kas nepritampa - išeina, ir aš nelaikau. Bet branduolys vis tiek yra", - sako moteris. Ir pripažįsta, kad teatras - jos antra prigimties pusė, šalia literatūros mokslo. Iš darbo su jaunuoliais Vilkaviškyje ir gimsta kursas dėstymui universitete - tai tarsi praktinė žaliava teoriniam kursui. „Per paskaitas aiškinu tai, ką pati perėjau studijoje - pavyzdžiui, apie teatro atmosferą ir visa kita. Į Vilkaviškį norisi grįžti, nes jaučiu atsaką iš tų, kuriuos mokau, žiūro­vų", - sako režisierė. Ir pripažįsta, kad Vilniuje studentai taip pat siūlo steigti teatro studiją, bet ji nesijaučia dar tam pribrendusi: „Ką turiu čia, nebūtinai turėsiu Vilniuje. Bet pa­matysime. Tam reikia laiko..."

Kodėl patinka praktinis darbas su paaugliais? Jie nustebina. Kartais taip netikėtai atsiskleidžia, kad ne­gali atsigėrėti. Vienam reikia daug laiko ir atsargaus priėjimo, kitam užtenka griežtai pasakyti... Ir juos, kaip ir tikrus aktorius, ištinka kūry­binės kančios: pykčiai, verksmai, juokas, kartais durų trankymas. „Aš daug ko pati negaliu padaryti, bet galiu priversti kitą, nes žinau, kaip turi būti. Kartais iš savęs išreikalauti sunkiau... Manau, kad atėjimas į teatro studiją jau reikalauja iš moksleivių tam tikros drąsos, ką jau kalbėti apie išėjimą į sceną. Teatrui reikia ir užsispyrimo, ištvermės - aš paplaukiui neglostau. Pas mane ateina ir tokių, su kuriais niekas nesusitvarkė, nesusikalbėjo - ir nie­ko, pavyksta, bet aš nemoralizuoju, pasakau kitaip..." - pasakoja studijos vadovė.

N.Klišienė džiaugiasi, kad jos polėkį teatrui supranta ir palaiko vyras Darius. D.Klišys pats muzi­kantas, birbynės atlikėjas, muzikos mokytojas. „Vyras kuria garso takelius mano spektakliams, kar­tais žiūrėdamas repeticijas pasako ir labai taiklių pastabų. Kaip ir aš pakritikuoju kaip eilinė klausytoja jo koncertus su ansambliu „Reversio".

Vyresnioji dukra Gaja (13 m.) jau groja su tėvu koncertuose, ma­žesnioji Augusta Berta (10 m.) irgi auga menų apsupty.

„Marijampolėje teatro nėra"

Nesusilaikiau nepaklaususi apie Marijampolės teatrą. Atsakymas buvo tiesus: „Marijampolėje teatro nėra, yra tik jo pastatas. O pastatas - koks jis bebūtų sutvarkytas, res­tauruotas - dar nėra teatras su savo kūrybine atmosfera, režisieriumi asmenybe, užkrečiančiu idėjomis savo pasekėjus. Beje, ir pasekėjų, mokinių, aktorių nematyti. Aš nejaučiu, nors čia gyvenu, kad mieste yra teatras. Spektakliai... Būtų įdomu, jeigu atsivežčiau savo studentus ir paprašyčiau recenzuoti tuos du tris spektaklius, kuriuos suka Marijampolės teatras visus metus... Tik nuogąstauju, kad jie spektakliais jų nevadintų... Tiesą sakant, pasigendu aiškesnės mies­tiečių reakcijos į savo miesto teatrą. Rašydama disertaciją iš IV dešim­tmečio lietuviškos spaudos radau joje tokią stiprią kritinę mintį, dis­kusijas, nuomonių įvairovę. Kodėl to nėra dabar?" - klausė N.Klišienė ir prisipažino atsakymo vis dar ieškanti... Kaip ir į klausimą, kiek metų tęsis Marijampolės teatro direktoriaus kadencija, kada bus kokie nors rinkimai į jo vietą...