Vargo paukščio dalią patyrusi ir daug kartų lizdelį sukusi Vaclova sako, jad yra laiminga, nes gyvenime sutiko tik gerus žmones, pasidalijusius šiluma, duona ir pastoge.

Pasiglemžė ežeras
Vienas dalykas, kuris lydi 1920 metais gimusią moterį, – tai jos dokumentuose išsaugota mergautinė Miškelytės pavardė. Vaclova bandė įsiforminti Belevičienės – savo vyro, su kuriuo po karo buvo „ėmusi šliūbą“ Pajevonio bažnyčioje, – pavardę, bet dėl senaties reikalingų dokumentų nepavyko rasti net archyvuose.
Jaunos moters šeimyninė laimė truko tik dvejus metus: Vištyčio ežero bangos pasiglemžė žvejoti išplaukusį vyrą, dėl patirto streso nebuvo lemta išgyventi ir jų kūdikiui.
Vėliau gyvenimas pažėrė daugybę išbandymų. Porą dešimtmečių moteris rėmėsi į daug vyresnio gyvenimo draugo petį, kol liko našlauti.

Eilės iš ilgesio
Dabar garbaus amžiaus sulaukusiai moteriai didelė laimė, jog dar sugeba gyventi savarankiškai, visada sulaukia netoliese gyvenančios jauniausios dukros Onutės ir žento Romualdo Ramanausko pagalbos bei dėmesio. Būtent dėl to, kad nereikėtų Vištytyje vienišai žvelgti į besišiaušiantį ežero mėlį ir vis panirti į liūdnus prisiminimus, prieš kelerius metus Vaclova sutiko keisti gyvenamąją vietą ir persikelti į Žaliąją.
Vištytis buvo ta vieta, kurioje moteris buvo įsitvirtinusi šešiasdešimt metų. Devintą dešimtį baigiančiai senolei iš savos trobos, pačios sodintų sodo obelų ir medžių bei darželio gėlių ilgesio gimė jautrios eilės. Joms pritaikiusi melodiją, sutiko įdainuoti ir videojuostą, kad ši pasiliktų kaip šeimos gyvenimo istorija.

Pažyma – už žuveles
Vaclova trisdešimt metų, kai dar nebuvo jokių patogumų ir elektrinių buities prietaisų, Vištyčio ligoninėje dirbo virėja.
Puikią atmintį turinti moteris dėl ligų nėra lankiusis pas gydytojus. Ji juokauja, jog darbovietėje privalomą turėti medicininę pažymą gaudavo už populiarų Vištyčio ežero skanėstą – rūkytas seliavas.

Pyragai, duona, grybai
Dukra Onutė savo vaikystės ir jaunystės namus prisimena kvepėjusius pyragais ir duona. Mama rūpinosi, kad šeima visada sveikai maitintųsi. Dabar senolė irgi mieliau valgo tradicinį kaimišką maistą. Ir tebekepa ruginę duoną.
Vaclovos tėviškė – Dzūkijoje, kaime netoli Kapčiamiesčio. Aštuonių vaikų šeimoje iš mergaičių ši buvo vyriausia. Iš mamos išmoko austi, verpti, kepti duoną, tarnaudama dvare pramoko gaminti įvairesnį valgį. Dzūkų maitintojas miškas plytėjo aplink jų sodybėlę, todėl šeima prisirinkdavo ir prisidžiovindavo virtines baravykų, prisiraugdavo puodus žaliuokių.

Išrovė iš šaknų
Lemtingos gyvenimo permainos gausią Miškelių šeimą palietė 1941 metais, penktadienį prieš Velykas. Jauniausiai sesutei tada buvo treji metai.
– Mes gyvenome Lenkijos pasienio zonoje, Palinavo kaime. Valdžios įsakymu įteikė dokumentus, kad mums paskyrė kitus namus. Netgi pasiimti nieko neleido. Mūsų šeimą atvežė į vokiečio sodybą, esančią Kurpikų kaime, netoli Kybartų.
Prievarta iš Lenkijos pasienio zonos į įvairiose Suvalkijos vietovėse paliktas vokiečių sodybas buvo išmėtyti šešių gretimų Dzūkijos kaimų gyventojai.
Po daugelio metų rusų valdžia už prarastus namus skyrė tūkstančio rublių kompensaciją. Tėvai jau buvo mirę, tai visi vaikai sutarę pastatėme jiems paminklą, – pasakojo moteris.

Per kelis kaimus
Miškeliai Suvalkijoje atsidūrė pliki ir be maisto. „Galvojome, kad išprotėsime iš džiaugsmo, kai Kurpikuose vietiniai žmonės Velykoms prinešė kiaušinių, mėsos, pyragų, duonos, davė kas antklodę, kas drabužių“, – prisiminimai apie žmonių gerumą Vaclovai ir dabar išspaudžia ašarą.
Savo stogo šeima ilgai neturėjo. Miškeliai buvo priversti kraustytis per kelias buvusias vokiečių sodybas Dobilynų, Rėčiūnų kaimuose. Gyvenant Naujininkų kaime karo metu sudegė namai, vėl teko glaustis keliose kitose vietose.

Sugebėjo ištverti
Vaclova sakė, jog net ir sunkiausiais momentais stengėsi neįsileisti blogų minčių.
– Mama visą gyvenimą dėl mūsų, vaikų, papildomai uždarbiavo. Ir visada norėjo būti tarp žmonių, kaip galėdama jiems padėdavo, patardavo. Ji sugebėjo gyventi iš to, ką turėjo, negandas išgyvendavo neapsunkindama kitų. Mudvi su seserimi ir dabar su savo bėdomis einame pas mamą, o ji išklauso ir paguodžia, – didžiavosi savo motina dukra Onutė.