Bartninkų apylinkėse gyvenę totoriai paliko ženklų istorinį paveldą. Lietuvos prezidentas K. Grinius, XIX a. pabaigoje tapęs vienu ryškiausių dr. V. Kudirkos leidžiamo „Varpo“ bendradarbių ir knygnešių, mini totorių Aleksandrą Sulkevičių. Totorių kapinėse Vinkšnupių kaime išlikę daug paminklų obeliskų su šia pavarde. Musulmoniška Vinkšnupių parapija buvo labai didelė, totorius laidoti atveždavo net iš Kauno ir Suvalkų.

Taip žuvo apie 4000 Šakių ir jų apylinkių gyventojų. Visas Šakių miesto lietuviai buvo be galo sukrėsti, žmonės be ypatingo reikalo nėjo iš namų. Gaila ir gėda, kad iš miesto gyventojų tarpo atsirado keletas žmonių, kurie dalyvavo šioje baisioje akcijoje. Lietuviai baltaraiščiai užtraukė didelę gėdą Lietuvai, nes bent jau Šakiuose, buvo apsirengę nepriklausomos Lietuvos karinėmis uniformomis. Deja, jie nejautė gėdos, štai vienas vaikščiodamas po miestą pasigardžiuodamas pasakojo, kaip jis griovyje pamatė judantį mažą kūdikį, kurį motina buvo pametusi, tikėdamasi, kad jis liks gyvas, jį paėmė už kojos ir įmetė į iškastą duobę. Tokius išgamas pasmerkė visi. Tik mažai žydų daliai pasisekė pasislėpti, juos išsaugojo lietuviai, rizikuodami savo gyvybėmis.

2008 m. gegužės mėn. 30 d. Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pasiuntiniai iš Alytaus, Kauno, Varėnos ir Vilniaus, atvykę į senąsias kapinaites, Vinkšnupių kaime pastatė paminklą čia gyvenusiems ir amžinojo poilsio vietą radusiems tautiečiams. Prie paminklo sukalbėjo maldą iš Korano. J. Chalecko anūkė Jolanta Emilija Zinkuvienė aplankė senelio sodybvietę. 1990 metais, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę suaktyvėjo tautinių mažumų bendruomeninė veikla. Lietuvos totorių bendruomenes vienijanti sąjunga vadovaujama dr. A. Jakubausko organizuoja mokslines konferencijas, dalyvauja tarptautiniuose renginiuose.

Totorių bendruomenės Vinkšnupių kaime maldos namai (mečetė) ir 58 – 60 arų plote kapinės įkurtos XVIII a. viduryje, kai apylinkėje apsigyveno totoriai. Išorėje kapines juosė iš akmenų sukrauta tvora. Jos fragmentas išliko pietrytiniame pakraštyje, apžėlusiame tankiu brūzgynu. Paminklai sunykę pietvakariniame kapinių kampe, neabejotinai, žymi seniausią užlaidojimo plotą.

Chaleckas Jonas gimė 1893 – 10 – 28 (11 – 09) Vilkaviškio aps. Vinkšnupių kaime Chalecko Leono ir Salomėjos Elijuševičiūtės, Lietuvos totorių šeimoje. Tėvas 1887 – 1915 metais buvo Vinkšnupių totorių mečetės imamas. Sūnus Jonas 1913 metais baigė Marijampolės gimnaziją ir gavo pradinių mokyklų mokytojo specialybės pažymėjimą. Pirmo pasaulinio karo metais šeimą ištrėmė į Rusiją.

Jokūbo Lobedzio sūnaus Juzefo, tuometinio imamo, ir jo žmonos Felicijos Safarevič šeimoje (1790-05-04) Vinkšnupiuose gimė Lebedzis Josifas, būsimasis carinės Rusijos generolas, Georgijaus ordino kavalierius ir vienas paskutiniųjų totorių ulonų pulko vadų. Vienas gerbiamiausių Lietuvos totorių bendruomenėje žmonių, mecenatas, hadži (atlikęs piligriminę kelionę į Meką) Aleksandras Iljasevičius (1848 m. – 1925 m.), buvo vedęs Alekandrą Bučacką, gimusią Vinkšnupiuo­se. Šis žmogus garsus tuo, kad 1910 metais iš Kauno miesto dūmos nupirko 1 ha žemės, kurioje pastatė mažą medinę mečetę, parapiji­nius namus, dalį sklypo pa­skyrė totorių kapinėms – miziarui.

Tikras musulmonas privalo laikytis Korano įsakymų, kurie kalba apie pamaldų ritualą, išmaldos dalijimą, pasninkavimą, kelionę į šventąsias vietas – Kaabą Mekoje ir Mediną. Milijonai baltais rūbais (ichramais) apsigobusių piligrimų Id al Adhos (Kurban bairamo) šventės dienomis Saudo Arabijoje susirenka į hadžą Mekoje, po to aplanko Minos slėnį ir Arafato kalną.

Pagal Mėnulio kalendorių šventomis dienomis laikomos penktadienis ir kelios metinės šventės. Svarbiausia iš jų - keliamoji Ramazan bairam šventė, trunkanti tris dienas. Pirmąją dieną, anksti rytą, musulmonai eina pasimelsti į mečetę. Po pamaldų imamas pasveikina maldininkus, o jie – imamą. Sugrįžę į namus pusryčiauja, kiti eina į miziarą (kapinės) pasimelsti už mirusius. Likusios dienos skirtos kaimynų lankymui.

Pirmoji Vinkšnupių mečetė pastatyta už Baranovskių giminės lėšas „ne iš pareigos, bet dėl religinių paskatų“. Bet XIX a. ji taip apgriuvo, kad Lenkijos Karalystės tikybų ir visuotinio švietimo valstybės komisija 1819 metais svarstė galimybę ją restauruoti. Lėšas aukojo totorių šeimos. Vaivadijos valdžia paskyrė medienos. Administracijos taryba skyrė 2000 auksinų mečetės restauravimui. 1821 m. papildomai – 3604 auksinus iš katalikų bažnyčių restauravimo fondo.

Totoriai mėsiškus patiekalus mėgo labiau nei vietiniai gyventojai. Ypač vertino avieną ir žąsieną. Kiaulienos nevalgė, nes draudė tikėjimas. Arklienos, stepių totorių skanėsto, nemėgo. Šariato taisyklės pripažino, kad arklienos vartojimas – ne nusižengimas ir pomirtiniame gyvenime neskiriama bausmė. Vinkšnupių totoriai augino daug žąsų, kurios jiems atstojo kiaules.

XIV a., Vytauto Didžiojo laikais, totoriai iš Pavolgio stepių ir Krymo atvykę į Lietuvą buvo apgyvendinti Vilniaus, Trakų apylinkėse ir LDK pasienyje, kad sulaikytų kryžiuočių bei kalavijuočių antpuolius. Už tarnybą Lietuvos kariuomenėje jie gavo privilegijų ir žemės valdų karaliaus dvaruose. Vilkaviškio rajone, Vinkšnupiuose, išlikusios kapinės ir mečetės liekanos primena buvusią totorių gyvenvietę.

Pavasaris ne pats palankiausiais metas kelionėms. Tačiau oras pasitaikė kaip reta puikus. Nutarėme pasidairyti po Sūduvos apylinkes. Svarbiausias kelionės tikslas- Totorių kapinės Vilkaviškio rajone Vinkšnupių kaime. Visai čia pat, visai „panosėje“, tačiau daugeliui žmonių tai didelė naujiena. Daugelis žinome apie totorius Alytaus, Vilniaus, Trakų apylinkėse. Tačiau apie totorius netoli Bartninkų – nedaugelis. O ir nuorodų pakeliui jokių neteko matyti. Patarimas norintiems apsilankyti: naudokitės Vilkaviškio savivaldybės tinklalapyje pateikiamu rajono žemėlapiu (smulkus, informatyvus, su daug nuorodų), važiuodami būkite akyli, nes nuorodų tikrai jokių nėra, o pačios kapinaitės niekuo nesiskiria nuo paprastų senų kaimo kapinių. Vykstant į kapinaites, pakeliui nemažai dvarviečių (tiesa sakant, daugiausiai tik ūkinių pastatų liekanos).

Apie ką galvoja žmogus, žinodamas, kad netrukus turės mirti? Jeigu tai bausmė už padarytus nusikaltimus, galbūt jis dėl jų atgailauja. Jeigu natūrali gyvenimo kelio pabaiga, galbūt žmogus apmąsto jį ir amžiams atsisveikina su artimaisiais. Tačiau kaip su neišvengiama pabaiga susitaikyti niekuo neprasikaltusiam žmogui, dar ir nespėjusiam suprasti, kas yra gyvenimas... Jūsų dėmesiui – dramatiška istorija apie Vilkaviškio krašte gyvenusią žydę. Žinodama, kad yra pasmerkta mirti, paskutinėmis valandomis ji rašė laišką broliui, gyvenusiam Amerikoje. Neseniai šis laiškas pasiekė Vilkaviškio krašto muziejų. Atsirado ir dar gyvų liudininkų, galinčių papasakoti apie tragišką vieno jauno gyvenimo pabaigą.