Pastebima tendencija, kad Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu Sūduvos terminas beveik nenaudotas, iki 8-ojo dešimtmečio pabaigos etnologų darbuose vyravo Užnemunės pavadinimas, o Suvalkija išpopuliarėjo tik nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios (atkreiptinas dėmesys, kad šis pavadinimas jau nuo 7-ojo dešimtmečio buvo vartojamas Lenkijoje leistoje spaudoje ir leidinyje „Kraštotyra").

Seniausias regiono pavadinimas - Sūduva. Šis vardas sietinas ne vien su sūduviais (paminėtais, kaip spėjama, dar II a. Klaudijaus Ptolemėjaus) ir šios genties apgyvendintos teritorijos pavadinimu, pirmąkart paminėtu XIII a. kaip Zudua Danijos karaliaus Voldemaro II laikų knygoje „Liber censuum Daniae" (1202-1241). Kaip žinia, sūduvius 1278-1283 m. išnaikino kryžiuočiai: daugumą išžudė, dalį ištrėmė į Sembą, kiti pabėgo į LDK. Kraštą galutinai nuniokojo XIII a. pab.-XIV a. karai (per šią teritoriją žygiavo ir Kryžiuočių ordinas, ir LDK kariuomenė), kol nemaža jo dalis pavirto dykra, apaugo neįžengiamomis giriomis. Visgi ir toks beveik be gyventojų likęs kraštas ir toliau buvo vadinamas Sūduva.

Šiemet kovo 21 d. sukanka 24 metai, kai Kapsuko miesto pavadinimas buvo pakeistas istoriniu senuoju Marijampolės vardu. Būtent 1989 m. kovo 21-ąją buvo pasirašytas Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsakas dėl miesto ir rajono pavadinimo pakeitimo. Įsakas pasirašytas po to, kai Kapsuko miesto gyventojai pirmą kartą Lietuvoje surengtoje gyventojų apklausoje, o tai vyko tų pačių metų kovo 12 d., balsavo, ar grąžinti miestui senąjį Marijampolės vardą, ar ir toliau vadinti Kapsuku. Gyventojų pasirinkimas buvo aiškus - „Marijampolė“.

Istoriniai šaltiniai, rašantys apie 14 a. įvykius yra neišsamūs ir prieštaringi. Viename jų teigiama, kad 1380 m. gegužės 28-31 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila Vilkaviškio krašto giriose surengė keturių dienų medžioklę su karališkomis vaišėmis, į kurias buvo pakviesti aukšti kryžiuočių ordino pareigūnai. Viduramžių istorikų nuomone, medžioklė buvo surengta Dovydiškėse – Daudiškėse (dabar Šiaudiniškiai).

Vertingus istorijai atsiminimus apie imperatoriaus Napoleono Bonaparto atvykimą į Vilkaviškį paliko kunigas Bonaventūras Butkevičius. Iš arti Napoleoną matęs klierikas B. Butkevičius gimė 1794 m. Kretingoje. Napoleono žygio metu iš Rudaminos į Vilkaviškį atvykęs aštuoniolikmetis klierikas ryžosi pamatyti prie Vilkaviškio dvaro apsistojusių prancūzų karių stovyklą ir čia iš arti stebėti Napoleoną ir jo palydą.

Dienraštis „Lietuvos aidas“ 1930 metais rašė: „Vilkaviškyje V. Palukaitis buvo pirmoji lietuviškoji kregždė“. Jo namai, knygnešių epochoje, buvo tas centras, apie kurį sukosi Suvalkijoje lietuviška veikla. Mūsų mieste mokytojas V. Palukaitis dirbo mokykloje ir platino lietuvišką spaudą pačiu carizmo despotizmo aršiausiu laikotarpiu – 1881-1889 metais.

Ne vienas krašto muziejaus lankytojas nustemba sužinojęs, kad Kybartuose gimė garsusis dailininkas I. Levitanas. Jis gyveno ir kūrė Maskvoje, o kitas dailininkas realistas akademikas M. Maimonas, savo talentu sužavėjo 19 a. antros pusės Peterburgą. Dabar jo darbai puošia Peterburgo Rusų muziejaus sales.

Dažnas lankytojas, aplankęs restauruotą Paežerių dvaro ledainę, jos viduje grožisi grakščia karieta, atkeliavusia į dvarą iš XVIII amžiaus. Paežerių dvaro rūmų amžininkė, tik kilmingiems ponams skirta karieta, pagaminta 1798 metais garsių Rusijos meistrų. Prieš kelis amžius keliai buvo duobėti, o miestų grindiniai grįsti akmenimis. Nagingi kalviai karietai suteikė netik grakštumo, bet ir lankstumo.

Sudargas – Lietuvos Šveicarija. Tai išgirdome per LRT radiją, kai šiemet rugpjūčio 24 d. Šakiuose pirmą kartą lankėsi „Ryto garsai“, o jų korespondentė Simona Aginskaitė buvo nuvykusi į Sudargą. Iš ten, matydama išskirtinio grožio vaizdus, perdavė šį vertinimą. Gal ir mums, zanavykams, reikėtų atidžiau pasižiūrėti, patyrinėti tą gamtos dovaną ant aukšto Nemuno kranto kalno. Tuo tikslu reikėtų ten nuvykti, pabūti žingeidžiam, tarsi mažam vaikui. Turėtų kilti ne vienas klausimas, kad ir toks – kodėl tokia nuostabi vieta liko pamiršta?

Nuostabus tas Vilkaviškio kraštas. Sakoma, Lietuva turi dvi lakštingalas – menininkes, tai poetė Salomėja Nėris ir dainininkė Beatričė Grincevičiūtė. Klasikines ir lietuvių liaudies dainas išpopuliarino Kipras Petrauskas ir Virgilijus Noreika. Šiuos dainininkus žinome, jų balsu žavimės. Tačiau iš laiko užmaršties išplaukia ir kiti vardai. Galime didžiuotis sakydami, kad antrasis Kipras Petrauskas yra kilęs iš Vilkaviškio apylinkių. Tai dainininkas Juozas Babravičius. Šiais metais minime 130-ąsias dainininko gimimo metines. Pakeliaukime jo gyvenimo ir kūrybos keliais.

Tolimoje vaikystėje mano krikšto tėvas Juozas Kairys, gyvenęs Rūdos kaime, pasakodamas apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje, didžiavosi, kad pažinojo šaunų husarų leitenantą iš Bardauskų kaimo Juozą Bačkų. Žurnalisto Viliaus Kavaliausko parengtoje knygoje „Vilkaviškio krašto karžygiai“, apie Vyčio kryžiaus ordinu apdovanotą karininką, surasta ir pateikta įdomių šio didvyrio gyvenimo detalių.

Kitais metais Lietuvoje ir Lenkijoje vyks pažintiniai renginiai, skirti 1863 m. sukilimo 150-čiui paminėti. Platų mąstą užnemunėje (Suvalkija) įgavęs sukilimas, paliko ženklų ir Vilkaviškio rajone. Pradedame Vilkaviškio krašto muziejaus direktoriaus parengtą straipsnių ciklą, skirtą sukilimo istorinių vietų ir įvykių prisiminimui.

Puodžiškių kaimo gyventojų susitikimas buvo unikalus tuo, kad į jį susirinko jau nebeegzistuojančio kaimo žmonės, o juos sukvietė jaunas aktyvus fotomenininkas, kurio sąsajos su šia nuošalia, niekuo neišsiskiriančia, tačiau kitiems labai brangia Vilkaviškio rajono vietove, labai menkos.

Gimtinės ilgesys... Kai gyvenimo ratas apsisuka ir balta šarma pasipuošia galva, kyla noras paimti už rankų vaikus, anūkus ir atvesti juos į tą kraštą, kur basa vaikystė vedžiojo po paupius, miškus ir pievas, kur atsivėrė kelias į pasaulį. Kai pažvelgiu pro suskilusį vaikystės langą iš šiaudinės pastogės į gimtąjį kaimelį Šilkalnį, matau praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio savo kaimynus, Rausvės brastas ir gyles, Gurbšilio grybynus ir basų kaimo vaikų numintus juodus takelius į Gižų mokyklą ir bažnytėlę. Birželio 24 d., 14 val., Rudzevičių sodyboje, pačioje Šilkalnio širdyje, rengiamas Šilkalnio esamų ir buvusių visų laikų gyventojų susitikimas. Seniūnas Romas Kučiauskas, tikras Šilkalnio senbuvis, pažadėjo pasirūpinti vaidinimais ir muzika, o gerą nuotaiką ir šiltus prisiminimus, tikimasi, atsiveš šilkalniokai.

Birželio 30 d. Vilkaviškyje vyks miesto šventė, kurios metu Lietuvos karo istorijos klubai atkurs Napoleono laikų įvykius. Prie kultūros centro palapinėse įsikurs prancūzų karius iliustruojanti karo stovykla, birželio 30 d. rytą vyks inscenizuotas mušis, o vidurdienyje miesto centre prancūzų kariai demonstruos ginklus ir bus perskaitytas 1812 m. Vilkaviškyje Napoleono paskelbtas kreipimasis į karius, po kurio prasidėjo žygis į Rusiją.

Ar tikrai iš Pašešupio kaimo išaugo Marijampolė ? Ilgą laiką taip ir buvo manoma, nes taip buvo paskelbęs istorikas Jonas Totoraitis. Jis tvirtino, jog Marijampolė išaugo iš Pašešupio kaimo, turinčio 24 dūmus (šeimas), pirmą kartą paminėto 1667 metais ir valdomo Lydos voiskio Adomo Narbuto. Tačiau eilė dokumentų, saugomų Vilniuje: Lietuvos valstybės istorijos archyve, Mokslų Akademijoje, Vilniaus Universitete, stiprino abejones, kad taip negalėjo būti. Pirmiausia paaiškėjo, kad istoriko minimas Pašešupio kaimas buvo šalia dabartinio Kudirkos Naumiesčio. Bandymas ieškoti kito Pašešupio kaimelio teritorijoje nuo Surgučių iki Netičkampio taip pat buvo nevaisingas.

1866 m. Antanavo dvare ir Pilviškiuose gyveno lenkų dailininkas, Suvalkų gimnazijos piešimo ir kaligrafijos mokytojas, Kazimieras Gornickis (1838 – 1889), kuris miestelio bažnyčiai nutapė nemažą kūrinį „Lažo pakeitimas“. Žinoma, kad jis sukūrė mažiausiai du vietinių žmonių portretus ir tris apylinkių peizažus. Labiausiai tikėtina, kad tuose portretuose užfiksavo tuometinius dvaro šeimininkus. Beje, kai kurie dailininko kūriniai yra išliko Balakariavos, Jeleniavo ir Suvalkų bažnyčioje. Šio miesto šv. Aleksandro bažnyčioje kabo „Kristus, nešantis kryžių“ (1877), „Švenčiausiosios mergelės Marijos į dangų ėmimas“ (1878). Spaudos draudimo metais dvare (pietiniame rūmų priestate) veikė valdiška trimetė mokykla (nuo 1865 m.). Tuo pačiu metu dvare vaikus slaptai mokė ir daraktorius.

1578 m. Birštono girios inventoriuje rašoma, kad prie Šešupės esančiose Gelvialaukio lankose prišienaujama 12 stirtų šieno. Tai pirmasis rašytinis šios vietovės pavadinimas. Kaimas ir dvarvietė kai kada vadinama dar Antanavos vardu (lenkiškai Antonowo). Iš 1744 m. dokumentų matyti, kad Pilviškių apylinkėse nebuvo nė vieno dvaro. Jį Antanave, Gelvialaukio lygumoje, tikriausiai tik to amžiaus antroje pusėje įkūrė Starobudo ir Pilviškių seniūnas Mikalojus Chrapovickis, kuris jau Užnemunėje buvo išgarsėjęs statybomis; pvz. 1759 m. pastatęs Skriaudžių koplyčią.

Vištytyje gimęs, augęs ir jau 78-us metus ten gyvenantis Leonas Cimermonas apie savo kraštą gali papasakoti daugybę įdomių dalykų. Apie minomis nusėtą ežero ledą, nuo fosforo šaudmenų degančias gatves, kareivinėmis virtusį Vištyčio miestelį – įvykius, kuriuos jau mažai kas pamena.

Olandas Joostas van Hovellas tot Westervlieras šių metų pavasarį kartu su trimis bendraminčiais ruošiasi pakartoti 1812-aisiais vykusią imperatoriaus Napoleono Bonaparto kelionę iš Rusijos į Prancūziją. Pralaimėjimą patyręs Napoleonas, bėgdamas nuo Rusijos kariuomenės, per dvi savaites arkliais traukiama karieta nuvažiavo apie du tūkstančius kilometrų. Žygio maršrutas sieks ir Marijampolę. Tiesa, užsieniečiai dar nėra numatę tikslios savo kelionės datos. Kaip mes pasitiksime keliautojus ir ką jiems parodysime? Gal atsakymą rasime šiame straipsnelyje.