Šakiai – rajono savivaldybės centras. Šakiai išaugo iš Šakaičių kaimo, kuris minimas 1599 m. Ilgainiui miesto vardas sutrumpėjo, ir vietoje Šakaičių 1719 m. jau paminėta Šakių bažnyčia ir Šakių vardas, kuris išliko iki šių dienų. 1776 m. gavo Magdeburgo teises ir tapo miestu, ėmė plėtotis amatai, prekyba. 1890–1894 m. Šakiuose dirbo gydytoju rašytojas ir tautinio Atgimimo veikėjas Vincas Kudirka (1858–1899). Šakiuose veikia turizmo informacijos centras. Miesto pakraštyje, Girėnuose, yra Zanavykų krašto muziejus. Veikia katalikiška Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, statyta 1934–1940 m., Antrojo pasaulinio karo metais sugriauta ir 1947 m. atstatyta, bei 19 a. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia.. Antrojo pasaulinio karo metais miestas vokiečių buvo sugriautas.
Kazlų Rūda – savivaldybės centras, miestas to paties vardo miškų masyvo pietuose, rašytiniuose šaltiniuose paminėtas pirmą kartą 1744 m. Miestui pradžią davusi Kazlų šeima, čia gyvenusi beveik prieš 300 m. Kazlai įkūrė rūdos kasimo ir perdirbimo gamyklėlę. 1862 m., nutiesus Kauno–Karaliaučiaus geležinkelį, miestelis išaugo. 1922 m. įsteigta Kazlų Rūdos parapija, po metų atidaryta lietuviška pradžios mokykla, 1925 m. pastatyta Švč. Jėzaus širdies bažnyčia. 1950 m. Kazlų Rūda gavo miesto teises. 60 procentų savivaldybės teritorijos sudaro miškai. Veikia miško muziejus, meno ir dailės galerija.
Vilkaviškis – rajono savivaldybės centras. Miesto vardas kildinamas nuo Vilkaujos upelio, prie kurio atsikėlė pirmieji gyventojai. Vardo kilmę lydi ir graži legenda - apie girių gūdumoje kaukusius vilkus. Nuo 16 a. čia gyveno daug amatininkų ir pirklių, miestas buvo prie kelio į Prūsiją. 1660 m. Vilkaviškis gavo miesto teises. 1812 m. birželio 21 d. į Vilkaviškį atvyko Napoleonas Bonapartas, apsistojo dvaro rūmuose, 22 d. rytą surengė kariuomenės paradą ir paskelbė karą Rusijai. „Žiburio“, o vėliau J. Basanavičiaus gimnaziją Nepriklausomybės metais baigė per 30 lietuvių rašytojų. Gimnazijos pastate įsikūrusi viešoji biblioteka. Rajono centro puošmena - atstatyta ir 1998 metais konsekruota Vilkaviškio vyskupijos katedra, netoliese – paminklas Nepriklausomybės akto signatarui dr.Jonui Basanavičiui. Prie savivaldybės – paminklas Vincui Kudirkai.
Kalvarija – savivaldybės centras, miestas prie Šešupės. Gyventojai šiose vietose pradėjo kurtis apie 1655 m., po pirmosios Rusijos invazijos į Lietuvą. Iš rytinio Lietuvos krašto gyventojai traukėsi į Užnemunės girias ir taip šį kraštą apgyvendino. Miestas ėmė augti 19 a. pradžioje, kai pro čia buvo nutiestas Sankt-Peterburgo – Varšuvos traktas. 1840 m. pastatyta Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. 1989 m. atstatyti du paminklai: vienintelis Lietuvoje paminklas Lietuvei Motinai ir Nepriklausomybės.
Marijampolė - savivaldybės centras, didžiausias Sūduvos (Suvalkijos) miestas, septintas pagal dydį Lietuvoje, išsidėstęs abipus Šešupės.
Įprasta manyti, kad Marijampolė įkurta 1667 m. (remiantis istoriko ir kunigo Jono Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorija“. Ji kildinama iš Pašešupio kaimo, kuris buvo dabartinės J. Basanavičiaus aikštės vietoje. Tačiau rasta dokumentų, dar 1626 m. mininčių Pašešupio kaimą.
Šiaurės karo metu 1701 m. Marijampolės apylinkės buvo nusiaubtos ir po Prienų pilies sugriovimo į nuošalesnę vietą prie Šešupės atsikraustė grafo G.Butlerio giminė, kuri 1717 m. netoli kaimo įkūrė Kvietiškio dvarą bei tapo miestelio įkūrimo iniciatore. Prienų seniūnui Pašešupio vardas nepatiko, todėl jį pervadino Starapole (minima nuo 1736 m.), Besikuriant Starapolei netoliese ėmė dygti kitas miestelis. Marijampolę, pastačiusi bažnyčią, įkūrė grafienė P.Butlerienė. 1750 m. Prienų seniūnė grafienė P.Butlerienė iš marijonų vienuolyno išrūpino Starapolei kunigą ir tarp Šešupės bei Jevonies upių pastatė vienuolyną su bažnyčia. Bažnytkaimis XVIII a. išaugo į prekybinį miestelį.
Pastačius marijonų vienuolyną, miestelis pavadintas Marijampole (minima nuo 1756 m.). 1792 m. vasario 23 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis suteikė Magdeburgo savivaldos teisių privilegiją ir herbą. 1812 gruodžio 5 d. pro Marijampolę grįždamas į Varšuvą pravažiavo imperatorius Napoleonas Bonapartas.
Marijampolė garsi savo šimtamete gimnazija, kurioje mokėsi tautinio atgimimo žadintojai –
J. Basanavičius,
V. Kudirka. Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu aktyviai veikė
„Varpo“ platintojai, susibūrę į slaptą
„Sietyno“ organizaciją. Marijampolė nuo senų laikų yra švietimo centras, tarpukario laikotarpiu čia veikė ne viena leidykla, kuria rūpinosi vienuoliai marijonai. Čekai Marijampolėje pastatė cukraus fabriką, kuris ilgą laiką buvo pagrindinis pramonės objektas. Marijampolės senosiose kapinėse palaidota rašytoja
Žemaitė, poetas
Petras Arminas-Trupinėlis, Užnemunės istorijos autorius kun.
Jonas Totoraitis, nepriklausomybės kovų dalyviai.
Prienai – rajono savivaldybės centras. Istoriniai šaltiniai apie Prienus rašo nuo 1502 m., kai Ldk Aleksandras Prienų dvarą ir aplinkines žemes padovanojo didikui Mykolui Glinskiui. 1604 m. pastatyta pirmoji Prienų bažnyčia. Prienų miestas pradėjo augti XVII a. prie dvaro. 1609 m. jam buvo suteiktos Magdeburgo teisės. 1791 m. Seimas atnaujino savivaldos teises, suteikė antspaudą ir herbą. 1954 m. miestą nusiaubė gaisras. 1996 m. patvirtintas naujasis Prienų herbas.
Miesto vardas tikriausiai asmenvardinės kilmės. Viena legenda pasakoja, kad vietovė pavadinta čia medžiojusio kunigaikščio Prienio vardu. Esą šis legendinis kunigaikštis, sužavėtas apylinkių grožio, pastatė čia pilį ir davė jai savo vardą. Pagal kitą padavimą, senovėje į Prienus siųsdavo nusikaltėlius, kurių vienas (pavarde Prienas) prie Mielupio upelio pasistatęs sodybą, gavusią savininko pavardę.
Birštonas - savivaldybės centras, kurortinis miestas, parapijos centras. Miestas išsidėstęs 39 km į pietus nuo Kauno ir 7 km į pietryčius nuo Prienų, dešiniajame Nemuno krante, upei apsukus kilpą. Birštonas pirmą kartą paminėtas Vyganto (Vygando) Marburgiečio kronikoje 1382 m. (ar 1387 m.) kaip vietovė prie druskingų šaltinių. Tuo metu medinė Birštono pilis priklausė gynybinei Panemunės pilių sistemai, vėliau buvo Vytauto rezidencinė pilis. 1387 m. minimas miestelis. Nuo XIV-XV a. čia buvo kunigaikščių medžioklės dvaras, šalia dvaro išaugęs miestelis 1518 m. jau vadinamas miestu.
Nuo 1846 m. pradėti tirti druskingi šaltiniai, 1851 m. įkurtas kurortas, nuo 1855 m. pradėtos statyti gydyklos bei namai besigydantiems. 1946 – 1966 m. Birštonas buvo miesto tipo gyvenvietė, po to tapo respublikinio pavaldumo miestu. Apie 1960 m. statant Kauno HE suformuotas pylimas, saugantis miestą nuo pakilusio Nemuno vandens. 1995 m. patvirtintas Birštono herbas, įkurta Birštono miesto savivaldybė.
