Sūduvos krašte gerai žinoma meno mecenatė Magdalena Birutė Stankūnė–Stankūnienė turėjo laimės gimti Trijų Karalių dieną, dovanų gaudama daugybę talentų. Garbingąjį 91-ąjį gimtadienį Marijampolės garbės pilietė sutiko savo namuose Čikagoje (JAV). O Marijampolėje jau dešimtąjį kartą, (nuo 2006-ųjų) – šią dieną į Marijampolės kultūros centro Dailės galerijoje Onutė Birutė Surdokienė kviečia miestelėnus ir svečius prie ,,apskritojo stalo“ – paminėti Magdalenos gimtadienį, o šįkart – ir diskutuoti apie Sūduvos meno galeriją.
Pasak mecenatės bičiulio Algio Vaškevičiaus, turime būti dėkingi Marijampolės bibliotekos darbuotojoms, kažkada spaudoje radusioms straipsnelį apie Magdaleną. Kontaktai užsimezgė, ir ši ypatinga moteris dovanoti ir dalintis atvažiavo 1991 metų birželį – prieš 25-erius metus.
Šiandien mecenatės dėka marijampoliečiai turi galimybę prisiliesti prie profesionalaus meno: galerijose apsilanko tūkstančiai. Ne vienas didžiuojasi savo miestu, kai, išgirdus apie tautiečio ar svetimtaučio kūrėjo sėkmę svetur, tarsi ir išsprūsta: ,,A, Jis ir pas mus – Marijampolėje – buvo“. Ir jie grįžta. Visi, išblaškyti po pasaulį, turi kur sugrįžti. Ne vienas pasako, kad, ,,jei ne Kultūros rūmai, neturėtų kur“. Kraštiečiams labai svarbu, kad būtų matomi, kad apie juos žinotų.
Vykę renginiai aprašomi žiniasklaidoje, vedama kronika. Regis, kad Onutė Birutė Surdokienė gyvena ne savo, o kitų gyvenimus. Jai labai svarbu jausenos, išgyvenimai kitų žmonių, – taip sukuriama globos atmosfera. Kraštiečių globos misija – nevienadienis reikalas. Menininkai žino, kad ir šiemet, ir po 5-erių, ir po 100 metų bus tėviškėje. Kas penkmetį bus atnaujinama paroda, bus eksponuojami jų darbai.
O ir yra ką eksponuoti– saugyklose apie 200 kūrinių. Prie to labai prisideda ir Lietuvos dailės, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejai, noriai skolindami kūrinius iš savo fondų. Tai neįkainojamas pasitikėjimas – juk ir darbų saugojimo sąlygos turi būti ypatingos. Marijampolės kultūros rūmai gali didžiuotis, mat toli gražu ne visiems norintiems darbai iš fondų eksponavimui skolinami.
Magdalena Stankūnė – Stankūnienė žino, kad buvo susirinkta ir kalbėta apie Sūduvos meno išlikimą bei klestėjimą ir pasaulyje, ir Lietuvoje. Ir kad svečiuose buvo laukiama architektė – daugelio didingų apdovanojimų, projektų autorė, 1986-aisiais suprojektavusi Marijampolės kultūros centro pastatą – Gražina Janulytė Bernotienė (paskaičiuokim, sukanka 30 metų), mat Onutė Birutė Surdokienė pajuto stygių – nėra erdvės skulptūros eksponavimui. Ateityje bus ,,Sūduvos meno galerija“, kurioje savo erdvę turės skulptūros kūriniai.
Mažosios skulptūros galerijos pirmąją vizualizaciją sukūrė marijampolietis dailininkas Artūras Kaminskas. Architektė pasiūlė parodų erdvę kurti novatoriškai: minimalizuoti medžiagas, tam tikrose zonose integruoti apšvietimą, nedidelių erdvinių elementų eksponavimui integruoti postamentą, pavadintą ,,Upe“. Visų labai šaunių idėjų nesinori išsakyti – telieka paslaptis ir staigmenos. Geriau rezultatą pamatyti.
Taigi, tikslas suformuluotas – Viešosios erdvės pritaikymas meno kūrinių ekspozicijai ir vienovės sukūrimas. Prie ,,apskritojo stalo“ susirinkusius didžiai nustebino skulptorius marijampolietis Kęstutis Balčiūnas, pristatydamas Magdalenos Birutės Stankūnės-Stankūnienės skulptūrinį portretą. Tai autoriaus vizija, kokia mecenatė buvo prieš 50–60 metų. Kaip upės tėkmė visus nunešė akimirką atgal, ir laikas prasmę prarado. Tik renginio formatas – „apskritas stalas“ kuždėjo, kad nėra anei pradžios, anei pabaigos: visa ratu.
Sūduvos Gido informacija