Trys vy­rai – trys kan­čia per­sunk­tos is­to­ri­jos, trys li­ki­mai, tų žmo­nių gy­ve­ni­mus pa­da­li­ję į dvi da­lis. Ašt­rių li­ki­mo aš­me­nų kir­tis, smo­gęs į pa­čią šir­dies gel­mę, pa­nar­di­no tam­son, ne­vil­ty, žo­džiais ne­nu­sa­ko­ma­me skaus­me: lai­do­ti sa­vo my­li­mą vai­ką – dau­giau nei ei­ti prieš gam­tą, ne­by­liai tei­gian­čią, jog vai­kų pa­rei­ga lai­do­ti sa­vo tė­vus, o ne at­virkš­čiai. Bet, kaip sa­ko, Die­vas da­vė – Die­vas ir at­ėmė… Pa­lū­žu­sių žmo­nių, siel­var­to ve­ria­mų tė­vų, die­noms, vir­tu­sioms ne­si­bai­gian­čio­mis nak­ti­mis, ne­lem­ta bu­vo su­sto­ti prie jau­no gy­ve­ni­mo ka­po duo­bės. Li­ki­mas per di­džiu­lės ne­tek­ties skaus­mą at­ver­tė vi­siš­kai nau­ją jų gy­ve­ni­mo eta­pą. Ne vien tra­giš­kos ne­tek­ties pa­tir­ti­mi šie trys vy­rai: Kal­va­ri­jos gy­ven­to­jai Ed­mun­das Ven­slo­va, Jo­nas Auk­suo­lis Liut­ke­vi­čius bei Bart­nin­kų (Vil­ka­viš­kio r.) gy­ven­to­jas Juo­zas Šal­čiū­nas pa­na­šūs. Jų ne­pa­ke­lia­ma as­me­ni­nė kan­čia iš­si­lie­jo kū­ry­ba, nau­jai įpras­mi­nu­sia jų gy­ve­ni­mus, ta­po at­skai­tos taš­ku sa­vi­re­a­li­za­ci­jai, pel­niu­siai ir pri­pa­ži­ni­mą…

Sau­sio 26-ąją Lie­tu­vos mui­ti­nė kar­tu su pa­sau­lio mui­ti­nių ben­druo­me­ne šven­čia Tarp­tau­ti­nę mui­ti­nių die­ną. Šiuo me­tu PMO vie­ni­ja 174 ša­lių mui­ti­nes. Šios or­ga­ni­za­ci­jos na­rė Lie­tu­vos mui­ti­nė yra nuo 1992 m. Ma­no­ma, kad Lie­tu­vos mui­ti­nės pra­dė­jo kur­tis dar XI–XIII am­žiu­je. Mui­ti­nės veik­la tra­di­ciš­kai yra sie­ja­ma su tarp­tau­ti­ne pre­ky­ba ir sau­go ša­lies eko­no­mi­nę erd­vę. Ji, įgy­ven­din­da­ma sa­vo funk­ci­jas, su­si­du­ria su ne­są­ži­nin­gos, nu­si­kals­ta­mos tarp­tau­ti­nės pre­ky­bos pa­sek­mė­mis, da­ro­si ne­pa­jė­gi ap­sau­go­ti vals­ty­bę ir jos eko­no­mi­nę te­ri­to­ri­ją nuo kon­tra­ban­dos. Kon­tra­ban­da – tai ne­tei­sė­tas pre­kių ir ki­tų daik­tų ga­be­ni­mas per vals­ty­bės sie­ną. Ne pa­slap­tis, kad ši veik­la, neš­da­ma di­džiu­lius nuos­to­lius vals­ty­bėms, jau eg­zis­tuo­ja ne vie­ną šimt­me­tį dau­ge­ly­je pa­sau­lio ša­lių. So­vie­ti­niais lai­kais, kai ne­ga­lė­jo­me į už­sie­nį nė ko­jos įkel­ti, kon­tra­ban­da bu­vo jū­rei­vių ir spor­ti­nin­kų pri­ori­te­tas, nuo jų ne­at­si­lik­da­vo ir įvai­raus plau­ko di­plo­ma­tai. Ta­čiau da­bar, kai mums at­vi­ros dau­ge­lio ša­lių sie­nos, kai ga­li­me pirk­ti ką no­ri­me, kaž­ko­dėl kon­tra­ban­da Lie­tu­vo­je įga­vo ypač di­de­lį mas­tą. Nors mui­ti­nės vei­kia skelb­da­mos, kad ten ar ki­tur „iš­aiš­ki­no, su­ga­vo, at­ėmė“, ku­ria­mi griež­ti įsta­ty­mai, nuo to nie­kas ne­si­kei­čia: kon­tra­ban­di­nės pre­kės sunk­te sun­kia­si pro Lie­tu­vos sie­nas dar spar­čiau. Ar įma­no­ma nu­ga­lė­ti šį dau­gia­gal­vį sli­bi­ną, kai ša­lies eko­no­mi­nė po­li­ti­nė būk­lė ne­sta­bi­li, kai vi­siš­kai pa­kri­ku­si so­cia­li­nė sfe­ra, vy­rau­ja kai­nų skir­tu­mai, vals­ty­bė­se ar­ba rin­ko­je nė­ra pu­siau­svy­ros? Ar at­si­ras kas nors, kas ap­gins mui­ti­nin­ką?

Nau­jo skan­da­lo var­pais mu­ša Vil­ka­viš­kio sa­vi­val­dy­bės Raus­vės ug­nia­ge­sių ko­man­da, įsi­kū­ru­si Kar­kli­nių kai­me (Ke­tur­va­la­kių sen.). Pas­ta­ruo­ju me­tu bu­vo jau ke­li gais­rai jų pri­žiū­ri­mo­je te­ri­to­ri­jo­je, ta­čiau gais­ri­nin­kai į juos ne­bu­vo kvie­čia­mi – ne­su­lau­kė pra­ne­ši­mo iš apie gais­rus in­for­muo­jan­čios ofi­cia­lios tar­ny­bos.

„Na­mi­nis“ smur­tas – šiur­pi kas­die­ny­bė

Per pas­ta­rą­ją sa­vai­tę Ma­ri­jam­po­lės ap­skri­ties po­li­ci­jos įstai­go­se už­fik­suo­ti net 8 nau­ji smur­to ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je at­ve­jai. Tai yra dau­giau ne­gu po vie­ną kas­dien. Anot pa­rei­gū­nų, į vi­sus to­kius at­ve­jus re­a­guo­ja­ma ope­ra­ty­viai ir žiū­ri­ma vie­no­dai, ta­čiau la­bai daž­nai liū­di­na, kad ne tik smur­tau­to­jas bū­na gir­tas, bet ir jo au­ka.

Be­pro­gės iš­ger­tu­vės, ne­pra­smin­gas lais­va­lai­kis, nuo­ty­kių pa­ieš­ka, su­si­su­kęs pro­tas ir… iš­kry­pė­lio eti­ke­tė vi­sam gy­ve­ni­mui bei „zo­nos“ duo­na ke­le­rius me­tus. Taip bai­gė­si anks­čiau ne­teis­tam Ma­ri­jam­po­lės se­niū­ni­jos Pa­ta­ši­nės kai­mo gy­ven­to­jui Ne­ri­jui Bur­bai (g. 1987 m.).

• Ava­ri­jo­je nu­ken­tė­jo sū­nus

• Me­di­kai gel­bė­jo vai­kus

• Pa­da­rė sa­vo teis­mą

• Už­puo­lė nie­kuo dė­tus?

• „Ge­ra­da­rei“ ma­mai – ne­ma­lo­nu­mai

• Pa­vog­ti du au­to­mo­bi­liai

• Ap­ga­vi­kai tu­rė­jo ką švęs­ti

• Ne­sėk­min­gi pas­ku­ti­niai kė­li­niai

• Iki sėk­mės pri­trū­ko aki­mir­kų

• Fut­bo­lo ma­nie­že ver­da ko­vos

• Sėk­min­gas šach­ma­ti­nin­kų star­tas

• Kal­va­ri­jo­je star­ta­vo Sū­du­vos krep­ši­nio-kvad­ra­to ly­ga

Jau ren­giau­si po il­gų svars­ty­mų kreip­tis į psi­cho­lo­gą, ta­čiau Jū­sų laik­raš­ty­je pa­ma­čiu­si nau­ją sky­re­lį „Pa­žink sa­ve“, ku­ria­me psi­cho­lo­gė, su­si­pa­ži­nu­si su „Sa­vai­tė­je“ ap­ra­šy­to­mis si­tu­a­ci­jo­mis, pa­tei­kia sa­vo, sa­ky­čiau, įdo­mius ko­men­ta­rus, nu­spren­džiau pa­si­nau­do­ti sa­vait­raš­čio su­teik­ta tri­bū­na ir pa­pa­sa­ko­ti sa­vo is­to­ri­ją, iš­dės­ty­ti tai, kas ma­ne jau se­no­kai gniuž­do. Ne­ma­tau iš­ei­ties iš su­si­da­riu­sios si­tu­a­ci­jos.

…Vėl vi­są nak­tį be­veik ne­su­mer­kiau akių. Mė­gi­nau skai­čiuo­ti iki šim­to, po to to­kiu bū­du dar kar­tą iš­si­va­duo­ti iš kir­ban­čių min­čių pa­sau­lio. Nie­ko ge­ro – mie­gas vis tiek ne­ima, nors tu ką. Už­si­vi­riau vir­du­lį, pa­si­da­riau me­daus ar­ba­tos (gir­dė­jau, kad tai pa­de­da). De­ja… Var­čiau­si lo­vo­je iki pa­ry­čių, per­kra­čiau įvai­rias si­tu­a­ci­jas, įver­tin­da­ma sa­vo el­ge­sį, net­gi iš­tar­to kiek­vie­no žo­džio at­spal­vį, to­ną.

Ką ne taip da­rau, kad ma­no aš­tuo­nias­de­šimt­me­tė ma­ma, gy­ve­nan­ti kar­tu su ma­no šei­ma, vis ne­pa­ten­kin­ta tuo, kaip ja rū­pi­nuo­si, kaip ją slau­gau?

Pyk­tis – tai emo­ci­ja, ku­ri ne­iš­ven­gia­mai ky­la at­si­ra­dus kliū­čių pa­ten­kin­ti svar­bų po­rei­kį. Pyk­tį ga­li­ma trak­tuo­ti kaip pa­grin­di­nę emo­ci­ją, ku­rią pa­ti­ria vi­si žmo­nės. Pyks­ta­me ir net ne­su­si­mąs­to­me, jog daž­nai ši emo­ci­ja vi­siš­kai ne­pa­grįs­ta. Blo­giau­sia tai, kad pyk­tį iš­lie­ja­me ant ki­tų, daž­niau­siai šei­mos na­rių, ypač vai­kų.

Pyk­tis ski­ria­si sa­vo stip­ru­mu, pra­de­dant leng­vu su­ir­zi­mu ir bai­giant ne­val­do­ma vi­sa griau­nan­čia jė­ga. Iš­reiš­kia­mos šios emo­ci­jos įvai­riai: du­rų ir daik­tų tran­ky­mu, klyks­mais, ne­si­kal­bė­ji­mu, aša­ro­mis, o kar­tais net smur­tu prieš ki­tus.

Svar­bu sa­ve ste­bė­ti ir ži­no­ti, kas daž­niau­siai su­ke­lia ne­pa­si­ten­ki­ni­mą, tik ta­da ga­lė­si­te ko­vo­ti su pyk­čiu. Jei ner­vi­na­tės, kad per ma­žai už­dir­ba­te, gal­vo­ki­te, ką ga­li­te pa­da­ry­ti dar, kad at­ly­gi­ni­mas pa­di­dė­tų. Pyk­do ko­le­gų su­kel­tas triukš­mas? Ra­miu to­nu jiems apie tai pa­sa­ky­ki­te ar­ba įsi­gy­ki­te au­sų kamš­tu­kus. Jei jus er­zi­na ir pyk­do kriauk­lė­je sty­ran­tys ne­plau­ti in­dai – už­da­ry­ki­te du­ris ir ne­kreip­ki­te į tai dė­me­sio. Vi­so­se si­tu­a­ci­jo­se ieš­ko­ki­te spren­di­mų ir ne­leis­ki­te, kad nei­gia­mos emo­ci­jos tap­tų jū­sų še­šė­liu.

 

---